Užjauskite Tailando rupūžes, kurios pasitaiko kukri vadinamų gyvačių kelyje – jų laukia labai nemaloni gyvenimo pabaiga, rašo „Science Alert“.

Šios gyvatės savo dideliais viršutinio žandikaulio dantimis perrėžia rupūžių pilvą, sukiša galvą į jų pilvo ertmę ir dar rupūžei esant gyvai po vieną suryja jos vidaus organus, o likusią gaišeną palieka.

Reikia pasidžiaugti, kad šios gyvatės grėsmę kelia tik rupūžėms, o žmonėms jos nekelia visiškai jokios grėsmės, sakė gamtininkas mėgėjas, herpetologas Henrikas Bringsøe, naujame moksliniame straipsnyje aprašęs labai neįprastą maitinimosi būdą.

Iki šiol nebuvo žinoma, kad gyvatės kada nors maitintųsi tokiu būdu. Įprastai gyvatės savo aukas praryja nekramtę, nors yra žinoma, kad kai kurios rūšys sugeba atplėšti kūno gabalus nuo savo aukos.

Tokio vaizdo – visa galva į auką sulindusios gyvatės, ryjančios vidaus organus – mokslininkai dar niekada nebuvo matę. Ir visas maitinimasis, anot H.Bringsøe, trunka kelias valandas.

Gyvačių grobis yra nuodingosios rupūžės Duttaphrynus melanostictus, dar vadinamos paprastosiomis Azijos rupūžėmis arba Azijinėmis juodataškėmis rupūžėmis. Tai yra ganėtinai stambūs gyvūnai, kurių ilgis siekia nuo 57 iki 85 mm, nurodo laukinių gyvūnų duomenų bazė „Animal Diversity Web“ (ADW), kurią prižiūri Mičigano universiteto (JAV) Zoologijos muziejus.

Tyrimo autorius nurodė, kad paskutiniosios mirtinos kovos metu rupūžės bando aršiai gintis, kartais išskirdamos baltos spalvos nuodų.

Manoma, kad toks specifinis maitinimosi būdas buvo „išrastas“ siekiant išvengti būtent tų nuodų, neprarandant galimybės užpildyti skrandį gardžiausiais kąsneliais.

Kukri gyvatės, priklausančios Oligodon genčiai, taip daugiausiai yra vadinamos dėl to, kad jų rėžiantys dantys primena tradicinį nepalietišką ginklą kukri.

Žmonėms kukri gyvatės jokios grėsmės nekelia, tačiau jeigu netyčia nutiktų, kad tokią gyvatę užmynus ji gintųsi dantimis, patirta trauma būtų skausminga ir smarkiai bei ilgai kraujuotų, nes iš specializuotų liaukų burnoje kukri gyvatės išskiria krešėjimą stabdančias medžiagas.

„Šis sekretas yra išskiriamas dviejų liaukų, vadinamų Duvernoy'aus liaukomis, esančiomis už gyvatės akių. Tikriausiai jos pasitarnauja tuo metu, kai gyvatė kelias valandas praleidžia besimaitindama rupūžės organais“, – rašo tyrimo autorius.

Makabriški pietūs

Gamtininkai Tailande stebėjo trijų kukri gyvačių (Oligodon fasciolatus) maitinimąsi. Šių roplių ilgis gali siekti 115 cm.

Pirmuoju atveju, užfiksuotu 2016 metais, gamtininkai gyvatę pamatė tada, kai ėdama rupūžė jau buvo nebegyva, tačiau žemė aplink maitinimosi vietą buvo kruvina, kas rodo, kad būta kovos, kurios pabaigoje rupūžė žuvo.

Gyvatė kraipydama galvą į šonus, praskrodė rupūžės šoną ir iš lėto sukišo galvą į pilvo ertmę, o vėliau išsitraukė vidaus organus – kepenis, širdį, plaučius, dalį žarnyno.

Antruoju atveju, užfiksuotu 2020 m. balandžio 22 dieną, kova tarp gyvatės ir rupūžės truko beveik tris valandas. Gyvatė puolė, atsitraukė ir puolė dar kartą – ją trumpam atbaidė rupūžės nuodai.

Galų gale įveikusi savo auką gyvatė iš pilvo ertmės ištraukė organus ir juos surijo. Tyrėjų teigimu, visą šį laiką rupūžė vis dar kvėpavo.

2020 m. birželio 5 dieną kukri gyvatė medžiojo kitaip – ji nevalgė vien vidaus organų ir rupūžę prarijo visą. Bet ketvirtą kartą, tą pačią gyvatę stebint birželio 19 dieną, rupūžė buvo sudorota „žiauriuoju“ būdu, prasibrovus į pilvo ertmę ir suryjant vidaus organus.

Įspėjame – žemiau esančio vaizdo įrašo nerekomenduojame žiūrėti vaikams ir silpnų nervų žiūrovams:

Anot mokslininkų, gali būti, kad jaunos rupūžės gamina mažesnį kiekį nuodų nei suaugusios – tikriausiai dėl to birželio 5 d. stebėtu atveju gyvatė sugebėjo praryti visą auką. Kita galima tokio maitinimosi būdo priežastis – kad kukri gyvatės yra atsparios šių rupūžių nuodams, bet pasirenka jų vidaus organus tais atvejais, kai rupūžės yra tiesiog per didelės praryti.

Tačiau, anot H.Bringsøe, norint atsakyti į šį klausimą reikia daugiau duomenų.

„Tęsime savo stebėjimus ir aprašinėsime šias įdomias gyvates tikėdamiesi, kad nustatysime daugiau įdomių jų biologijos aspektų“, – teigė tyrimo autorius.

Straipsnį rugsėjo 11 d. publikavo žurnalas „Herpetozoa“.

Komentarai ()