Daugelyje senovės kultūrų, religinių tradicijų valdovai, aukštuomenės nariai turėdavo ne tik žmonas, bet ir sugulovių. Įprastai sugulovės atlikdavo dvigubą vaidmenį – sustiprindavo vyrų prestižą, pagimdydamos jiems vaikų, taip pat įgyvendindavo seksualinius jų geismus. Daugumai sugulovės pirmiausia kelia asociacijų su Kinija. Kinijoje imperatoriai turėdavo tūkstančius sugulovių, bet ši tradicija būdinga toli gražu ne vien Kinijai.

Tradicija turėti sugulovių siekia kelių tūkstančių metų senumo laikus – Mesopotamijoje ir Babilonijoje elito vyrai turėdavo ne vieną sugulovę (dauguma jų buvo vergės), bet pirmumo teisė ir garbingiausia vieta visada tekdavo pirmajai žmonai. Kai kuriuose miestuose-valstybėse moterys būdavo dvasininkės ir užimdavo labai aukštą socialinę padėtį. Šios moterys netekėdavo. Kai kuriose Mesopotamijos kultūrose vyrai lankydavo pas tokias moteris kaip pas prostitutes, o visuomenė tai ne tik toleruodavo, bet laikė garbinga religine pareiga, nepaisant to, kad vyras turi šeimą.

Sugulovės ir religija

Net ir Biblijoje rašoma apie suguloves. Žydai šalia žmonų džiaugdavosi ir sugulovėmis. Žmonos atsinešdavo į namus kraitį, sugulovės – ne, tai ir buvo esminis skirtumas tarp šių dviejų socialinių pozicijų. Bene didžiausią moterų būrį turėjo Biblijoje minimas karalius Saliamonas (1011–931 m. pr. Kristų) – pasakojama, kad jis galėjo pasigirti 700 žmonų ir 300 sugulovių. Krikščionybė netoleruoja nesantuokinių ryšių, bet manoma, kad po pasaulinio tvano iki pasirodant Senajam Testamentui Dievas leisdavo vyrams turėti daugiau nei vieną žmoną ir kelias suguloves – kad gimtų daugiau palikuonių ir pasaulyje padaugėtų žmonių.

Judaizme sugulovės vadinamos hebrajų kalbos žodžiu „pilegesh“, kuris reiškia „namuose būnanti šeimininkė, ponia“. Talmude (judaizmo religinių raštų rinkinys) rašoma, kad sugulovė ir žmona skiriasi tuo, kad pastaroji oficialiai susižada, vėliau išteka, pasirašo vedybinę sutartį, o sugulovių gyvenime nebūdavo nei sužadėtuvių, nei vestuvių, nei sutarčių. Viduramžių žydų filosofų nuomone, sugulovės buvo išskirtinai karalių prabanga, eiliniai vyrai jų neturėdavo. Pasak šių filosofų, nekilmingieji neturėdavo nesantuokinių ryšių.

Ir islamas leisdavo turėti sugulovių. Ketvirtame Korano skyriuje skelbiama – vyras gali vesti daugiausia keturias moteris, jei sugeba tinkamai jomis pasirūpinti, o jeigu jam tai per sudėtinga, gali vesti tik vieną moterį ar gyventi su verge. Sugulovės laikytos priimtinu reiškiniu, kaip socialinis poreikis, tiesa, vadovaujantis tam tikromis nuostatomis.

Islamo religija senovėje leido dviejų tipų suguloves. Nemusulmoniško tikėjimo moteris paimdavo į nelaisvę per mūšius ir padarydavo jas sugulovėmis. Pagoniškais laikais, dar iki atsirandant islamui, gyvavo žmonių vergovė. Atsiradus islamui, skatino paleisti vergus ir verges į laisvę arba vesti verges.

Istorikas Al Tabaris paskaičiavo, kad pranašas Mohammedas buvo vedęs 50 moterų, tiesa, vienu metu turėdavo ne daugiau nei 11 žmonų. Jis taip pat turėjo bent keturias suguloves, kurios visos buvo jo vergės. Pasak rašytinių šaltinių, Mohammedas per vieną naktį aplankydavo visas 11 žmonų.

Sugulovės pasaulyje

Maža rašytinių liudijimų, kad senovės Graikijoje būtų turėta vergių sugulovių, bet jų tikrai būta. Įstatymais numatyta – vyras gali nužudyti kitą vyrą, jei šis siekia susilaukti su jo sugulove laisvų vaikų. Tai rodo, kad sugulovių vaikams nebūdavo garantuota pilietybė.

Senovės Romoje nesantuokinis gyvenimas buvo toleruojamas, jei santykiai buvo ilgi ir vieninteliai. Romoje vyras galėdavo palaikyti neoficialius, tačiau pripažįstamus santykius su moterimi, kuri nėra jo žmona. Dažniausiai tai būdavo moterys, kurių dėl žemesnės socialinės padėties negalėdavo vesti.

Sugulovės apibūdinimo nelaikydavo įžeidžiu, neretai šį žodį išgraviruodavo ant antkapių. Sugulovai buvo jauni vergai, tapdavę šeimininkų seksualiniais partneriais. Romėnai netraktavo tos pačios lyties žmonių santykių homoseksualiais, jei suaugęs vyras pasirinkdavo į pasyvius partnerius jauną sugulovą ar prostitucija besiverčiantį jaunuolį. Be abejo, tokio pobūdžio ryšiai būdavo antraeilės svarbos vedusio vyro, kuris būdavo namų galva, gyvenime.

Senovės Kinijoje sugulovės buvo skirstomos pagal patikimo imperatoriui laipsnį, jų būta įvairių – nuo gerbiamų pseudožmonų iki menkai vertinamų prostitučių. Sugulovė galėdavo pagerinti savo padėtį, jei pagimdydavo imperatoriui paveldėtoją (tiesa, jų sūnūs būdavo žemesnės padėties nei teisėti imperatorių vaikai) ir pakilti socialiniais laipteliais aukštyn, jei įtikdavo valdovui. Vienas iš tokių pavyzdžių – sugulovė Vu. Ji buvo mylimiausia Kinijos imperatoriaus Dzuandzongo sugulovė. Grožiu garsėjanti sugulovė pakilo iki aukščiausio sugulovei įmanomo rango. Kai 724 m. mirė imperatoriaus žmona, visi rūmų tarnai laikė Vu imperatore. Tiesa, ne visoms taip pasisekdavo. Jei sugulovė nepagimdydavo vaikų, jos gyvenimas dažnai tapdavo ne itin mielas.

Uždraustame mieste kinų imperatoriai gyveno kartu su sugulovėmis. Čingų dinastijos valdymo metu būta apie 20 000 sugulovių.

Imperatoriškąsias suguloves saugojo lygiai toks pat skaičius eunuchų (kastruotų vyrų) – kad šios negalėtų pastoti nuo nieko kito, išskyrus imperatorių.

Yra daug istorijų apie tai, kai suguloves grobdavo ir parduodavo į visą gyvenimą trunkančią vergiją, bet toli gražu ne visada taip būdavo. Neretai skurdžios šeimos pačios atvesdavo savo dukteris valdovams, tikėdamiesi, kad jas pasirinks į suguloves. Tai sumažindavo maitinamų burnų namuose, o dukterims garantuodavo patogų, privilegijuotą ir saugų gyvenimą.

Sugulovių kasdienybė uždraustame mieste

Vidinė rūmų hierarchija buvo griežta, nelanksti, sugulovės gyveno griežtai pagal savo neoficialų rangą ir būdavo pasiryžusios bet kam, kad tik jų padėtis pagerėtų. Tarp sugulovių vyravo pavydas, rietenos, kasdienis jų gyvenimas dažnai nė iš tolo nepriminė malonaus poilsio. Būdavo sunku praleisti naktį su imperatoriumi, kadangi jis turėjo didžiulį būrį sugulovių – dėl to sugulovės aršiai kovodavo tarpusavyje.

Gyvenančioms rūmuose sugulovėms buvo draudžiama komunikuoti su išoriniu pasauliu, netgi laiškus rašyti drausta. Draudimas buvo toks griežtas, kad net gydytojai negalėdavo aplankyti susirgusios sugulovės. Ligos simptomus perduodavo medikui, o pagal jo nurodymus duodavo vaistų.

Išimtinais atvejais sugulovės išvykdavo iš rūmų. Taip kaip imperatorius gaudavo dovanų sugulovę iš užsienio šalies valdovo, taip ir jis pats galėdavo padovanoti sugulovę kokiam nors užsienio valdovui. Kita vertus, sugulovė iš vieno kalėjimo patekdavo į kitą.

Kai kurioms sugulovėms po daugelio metų leisdavo grįžti pas artimuosius ir netgi mokėdavo pensiją. Kaip 1389 m. nustatė imperatorius Hongvu, trumpiausias buvimo sugulove laikotarpis – penkeri metai. Paleistos į laisvę sugulovės galėdavo gyventi įprastą gyvenimą, sukurti šeimą. Nemažai sugulovių pasenusios nuspręsdavo likti rūmuose ir įsidarbinti tarnaitėmis arba tapdavo vienuolėmis.

Liūdniausias buvo faktas, kad sugulovės laikytos asmenine valdovo nuosavybe. Imperatorius galėdavo daryti su jomis, ką panorėjęs, taip pat ir pasiimti į pomirtinį gyvenimą. Daugelyje senų kilmingųjų kapų randama ir kelių panašaus amžiaus moterų palaikų šalia vyro.

Mirus imperatoriui, suguloves arba nužudydavo eunuchai, arba jos pačios nusižudydavo.

Pirmoje Mingų dinastijos pusėje suguloves dažnai aukodavo ir palaidodavo atskiruose kapuose šalia mirusio imperatoriaus. Žinomi keli atvejai, kai suguloves palaidojo gyvas, stovinčias – laukiančias imperatoriaus atėjimo pomirtiniame gyvenime.

Paskutinioji sugulovė Kinijoje

Paskutinioji Kinijos imperatoriaus sugulovė Li Jučin pateko į vergiją, būdama vos 15 m. Tai nutiko 1943 m., kai imperatoriaus Puji žmona Van Rong visiškai prarado sveikatą dėl opijaus, pirmoji imperatoriaus sugulovė su juo išsiskyrė, o antroji sugulovė mirė paslaptingomis aplinkybėmis.

Imperatoriaus patarėjau nusprendė, kad imperatoriui reikalinga nauja sugulovė, jie parodė jam mokinių nuotraukų ir pasiūlė kurią nors išsirinkti. Imperatoriui patiko Li Jučin. Paauglei pasakė, kad ji kviečiama išvykti mokytis ir išsivežė ją iš namų. Li Jučin nė nenutuokė, kas jos laukia. „Maniau, kad vykstu mokytis, pasiėmiau mokyklinę kuprinę. Tada buvo labai naivi, galvojau – jei nepatiks, pabėgsiu. Bet iš ten buvo neįmanoma pabėgti“, – pasakojo Li Jučin.

Li Jučin palankiai vertina imperatorių Pu Ji. Jį 1959 m. išleido iš kalėjimo ir išsiuntė dirbti į Pekino botanikos sodus. Taip ir nesusilaukęs vaikų jis 1967 m. mirė nuo vėžio.

„Pu Ji charakteris įvairialypis, jis buvo drovus, įtarus, dirglus... kaip žmogus jis patyrė daug skausmo ir vargų – kur kas daugiau, nei eiliniai žmonės“, – pasakojo ji. Li Jučin buvo paskutinio Kinijos imperatoriaus paskutinė sugulovė.

Sugulovės išbrauktos iš daugelio pasaulio kultūrų ir religijų, tačiau iki šių dienų jų tebėra daugelyje šalių.

Komentarai (3)