Pirmykščių žmonių grupelė užkopė į statų šlaitą, kepurnėjosi per Alpių ledyną, o tada aptiko tai, ko ir ieškojo: krištolo versmę, pilną brangiųjų uolienų, tinkamų jų įrankių gamybai.

Tokias išvadas padarė archeologai, aptikę priešistorinės krištolo medžioklės, į kurią mezolito laikotarpiu, prieš maždaug 9,5 tūkst. metų, leidosi medžiotojai ir rinkėjai, pėdsakus, rašo sciencealert.com.

Šie pėdsakai – tik viena iš daugybės vertingų archeologinių vietovių, kurią pastaraisiais dešimtmečiais atidengė sparčiai tirpstantys ledynai. Jie atvėrė visiškai naują tyrimų sritį – ledynų archeologiją.

Archeologai prognozuoja, kad, kylant temperatūrai, iki šio šimtmečio pabaigos gali išnykti 95 proc. ledynų, kuriais nusagstytos visos Alpės – jų iš viso yra maždaug keturi tūkstančiai.

Nors archeologai liūdi dėl niokojančio klimato kaitos poveikio, visgi daugelis jų pripažįsta, kad būtent klimato kaita suteikė „galimybę“ itin smarkiai išplėsti suvokimą apie tai, kaip prieš tūkstančius metų atrodė gyvenimas kalnuose.

„Mums pavyksta atrasti itin įdomių dalykų – tai tarsi atveria langą į tą archeologijos dalį, su kuria mums paprastai nepavyksta susidurti“, – pasakoja Marcelis Cornelissenas. Jis vadovavo rugsėjį vykusiai ekspedicijai į nutolusią vietovę netoli Brunifirmo ledyno rytiniame Šveicarijos Urio kantone. Ši vietovė yra 2800 m aukštyje.

Išties išskirtinis atradimas

Iki pat praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios buvo plačiai paplitęs įsitikinimas, kad žmonės priešistoriniais laikais vengė aukštų juos bauginančių kalnų.

Tačiau nuo to laiko tirpstantis ledas ėmė atskleisti įspūdingų radinių, leidžiančių spręsti, kad tokiose kalnų grandinėse kaip Alpės jau tūkstančius metų buvo gausu žmogaus veiklos.

Dabar manoma, kad pirmykščiai žmonės kopdavo į kalnus norėdami persikelti į netoliese esančius slėnius, medžioti ar ganyti gyvulius, taip pat ieškodami žaliavų.

Archeologas iš Urio kantono Christianas auf der Mauras, dalyvavęs ekspedicijoje į krištolo vietovę, pasakojo, kad šis atradimas yra „iš tiesų išskirtinis“.

„Dabar mes žinome, kad žmonės kopdavo į kalnus, užlipdavo į aukštį, siekiantį tris tūkstančius metrų, ieškodami krištolo ir kitų žaliavų“, – aiškina archeologas.

Pirmasis reikšmingas priešistorinių laikų dalykas, kurį atskleidė tirpstantis ledas, buvo 1991 m. atrastas Ecis (Oetzi) – prieš 5300 metų gyvenęs karys, kurio palaikai išliko Alpių ledyne Tirolio regione Italijoje.

Teorijas, kad jis galėjo būti tik retas priešistorinio žmogaus, keliavusio į Alpes, pavyzdys, paneigė vėliau pasipylę atradimai: tai buvo daugybė priešistorinių žmonių pėdsakų, liudijančių, kad jie kirsdavo aukštai esančias kalnų perėjas.

Radiniai – retos gamtinės medžiagos

Schnidejoch perėja, 2756 m aukščiau jūros lygio Berno Alpėse iškilęs įspūdingas takas, mokslininkams teikia džiaugsmo jau nuo 2003 m. Tada čia buvo aptikta iš beržo tošies pagaminta strėlinė (strėlių dėklas), datuojama 3000 m. prieš mūsų erą.

Vėliau čia taip pat buvo aptiktos odinės kelnės ir batai, tikėtina, priklausę tam pačiam liūdno likimo žmogui. Paskui buvo atrasta šimtai kitų daiktų, datuojamų netgi maždaug 4500 m. prieš mūsų erą.

„Tai iš tiesų nuostabu, mat atrandame tokių dalykų, kurių paprastai kasinėdami neaptinkame“, – AFP sakė archeologė Regula Gubler.

Ji atkreipė dėmesį į tokias gamtines medžiagas kaip oda, medis, beržo tošis, taip pat tekstilė. Šias medžiagas paprastai sunaikina erozija, tačiau šiuo atveju jos išliko, nes buvo užkonservuotos lede.

Praėjusį mėnesį R. Gubler vadovavo Schnidejoch kasinėjusiai komandai, aptikusiai naują radinį: mazgais suraišytą virvelę iš plaušų ar augalo, kurios amžius, kaip manoma, yra daugiau nei šeši tūkstančiai metų.

Virvelė primena gležnas pajuodusio iš plaušo nupinto to paties laikotarpio krepšelio liekanas, aptiktas praėjusiais metais.

Klimato kaita suteikė galimybę aptikti tokius nepaprastus dalykus, tačiau ji taip pat kelia grėsmę: jeigu nebus greitai surastos, gamtinės medžiagos, išsilaisvinusios iš ledo gniaužtų, spėriai suirs ir tiesiog pranyks.

Labai trumpas galimybių laikotarpis

„Galimybių laikotarpis yra labai trumpas. Po 20 metų nebeliks nei visų tų radinių, nei šių ledo plotų. Tai šiek tiek neramina“, – sako R. Gubler.

M. Cornelissenas su ja sutinka. Jis pastebi, kad vietovės archeologinio potencialo suvokimas mokslininkus aplankė per vėlai.

„Ledynų traukimasis ir ledo plotų tirpimas jau dabar smarkiai pažengė. Nemanau, kad aptiksime dar vieną Ecį“, – apgailestavo M. Cornelissenas.

Problema ta, kad archeologai neturi galimybės budėti prie kiekvieno tirpstančio ledo ploto lūkuriuodami, kol išnirs lobis. Tad jiems tiesiog tenka kliautis kalnų žygeiviais ir kitais žmonėmis, pranešančiais apie radinius.

Kartais atradimai įvyksta aplinkiniais būdais.

1999 m. du italų turistai pietiniame Valė kantone esančiame Arolos ledyne, būdami maždaug 3100 m aukščiau jūros lygio, aptiko medžio drožinį. Jie jį pasiėmė, apgludino ir pasikabino ant sienos savo svetainėje.

Tik laimingo atsitiktinumo dėka po 19 metų šis radinys atkreipė Valė istorijos muziejaus Sione archeologo Pierre‘o Yveso Nicodo dėmesį. Muziejuje archeologas rengė parodą apie ledynų archeologiją.

Pastebėjęs 52 cm ilgio žmogaus silueto figūrėlę plokščiu surauktu veidu, jis nutarė nustatyti jos amžių.

Paaiškėjo, kad figūrėlei yra daugiau nei du tūkstančiai metų. „Tai keltų artefaktas iš geležies amžiaus laikotarpio“, – pirštinėtomis rankomis kilstelėdamas statulėlę, pasakojo archeologas.

Pasak jo, statulėlės paskirtis išlieka paslaptis.

Kitas nežinomas dalykas, aiškina P. Y. Nicodas, yra tai, „kiek tokių daiktų per pastaruosius 30 metų buvo surinkta Alpėse ir dabar kabo ant kažkieno svetainių sienų“.

„Privalome nedelsdami atkreipti žmonių, galinčių aptikti tokius daiktus, dėmesį. Tai ekstremali archeologinė situacija“, – neabejoja archeologas.

Komentarai ()