Norvegijoje atrastas retas vikingų religinis palikimas - pirmasis toks objektas šalyje  ()

Norvegijoje atrastos 1200 metų senumo pagonių šventyklos liekanos – retas vikingų religinis palikimas, pastatytas prieš kelis šimtmečius iki tol, kai šalyje ėmė dominuoti krikščionybė.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Archeologų teigimu, manoma, kad didelis medinis pastatas – apie 14 m ilgio, 8 m pločio ir iki 12 m aukščio – buvo pastatytas VIII amžiaus pabaigoje ir buvo naudojamas meldžiantis bei aukojant aukas dievams per vidurvasario ir viduržiemio saulėgrįžas.

Senoji šiauriečių kultūra išgarsėjo bei išplito daugmaž per šimtmetį nuo tada, kai skandinavų jūreivių ir karių – vikingų – grupės pradėjo prekiauti, plėšikauti ir kurti kolonijas visoje Europoje, o taip pat Islandijoje, Grenlandijoje ir dabartinėje Kanadoje.

Tai pirmoji senųjų šiauriečių šventykla, rasta Norvegijoje, sako archeologas Sørenas Diinhoffas iš Bergeno universiteto muziejaus.

Terminas „šiauriečiai“ (angl. norse, senieji šiauriečiai – old norse) naudojamas turint omenyje bendrus šiuolaikinių švedų, norvegų ir danų protėvius tais laikais, kai dar neegzistavo griežtas nacionalinis susiskirstymas.

Šiuos didelius „dievų namus“, kaip jie buvo vadinami, šiauriečiai pradėjo statyti VI amžiuje. „Dievų namai“ buvo daug sudėtingesni nei paprastos garbinimo vietos, paprastai įrengiamos tiesiog lauke.

„Tai – stipresnė tikėjimo išraiška nei mažosios kulto vietos, – sako S.Dinhoffas. – Tikriausiai tai turi kažkokį ryšį su tam tikra visuomenės klase, kuri statė tokius namus kaip tam tikrą ideologinę demonstraciją“.

Dievų namai

Archeologai senovinio „dievų namo“ pamatus aptiko pajūrio kaime Osėje (norv. Ose) vakarų Norvegijoje, čia prieš pradedant naujų gyvenamųjų namų statybas atliekant vietos archeologinius kasinėjimus.

 

Kasinėjimai atskleidė ankstyvųjų žemės ūkio gyvenviečių, egzistavusių prieš 2000–2500 metų, pėdsakus – įskaitant dviejų ilgųjų namų, kurie būdavo nedidelio šeimos ūkio centras, liekanas, sako archeologas.

Osės „dievų namų“ liekanos yra iš vėlesnio laikotarpio, kai šiame regione pradėjo dominuoti elitinė turtingų šeimų grupė – skirtumas atsirado skandinavams pradėjus bendrauti su iškilesnėmis Romos imperijos bendruomenėmis ir šiaurės Europos germanų gentimis.

„Kai atsirado nauja socialiai diferencijuota visuomenė, Romos geležies amžiaus laikų lyderiaujančios šeimos perėmė kulto kontrolę“, – aiškina mokslininkas.

Senųjų skandinavų religinės apeigos tapo ideologiškesnėmis ir organizuotesnėmis, o „dievų namai“ Osėje buvo sukurti pagal krikščionių bazilikas, kurias keliautojai matė pietų kraštuose, teigia S.Diinhoffas.

Dėl to senovės šiauriečių šventyklose virš šlaitinio būdavo išsiskiriantis aukštas bokštas – kas buvo ankstyvųjų krikščioniškų bažnyčių kopija, pastebi archeologas.

Nors senovinio medinio pastato jau seniai nebėra, likusios skylės nurodo jo formą, įskaitant apvalius centrinius bokšto stulpus – tai labai savita konstrukcija, kuri buvo naudojama tik „dievų namuose“, sako S.Diinhoffas.

Senovinis garbinimas

 

Objekto paskirtį atskleidžia ir didelė virimo duobių, kuriose buvo ruošiamas maistas religinėms šventėms, koncentracija – ir daugybė kaulų: gyvūnų aukų liekanos.

Prieš kelerius metus netoliese buvo rastas ir didelis baltas „falo“ akmuo, reprezentuojantis vyrišką lytinį organą – kas tikriausiai buvo senųjų skandinavų vaisingumo ritualų dalis, sako mokslininkas.

Dievų namuose būdavo rengiamos svarbios kalendorinės religinės apeigos – tokios kaip vidurvasario ir viduržiemio saulėgrįžos (tai yra, trumpiausios ir ilgiausios nakties) minėjimas.

Apeigų metu prieš medines dievų skulptūras būdavo aukojama mėsa, gėrimai, o kartais ir taurieji metalai. Aukos atnašaujamos būdavo karo ir išminties dievui Odinui (Odin, Woden, Wotan), audros, orų dievui ir žemdirbių globėjui Torui (Thor), vaisingumo dievui Frėjui (Freyr). Beje, pagal šiuos dievus anglų kalboje pavadintos savaitės dienos: trečiadienis (Wednesday), ketvirtadienis (Thursday) ir penktadienis (Friday).

Kadangi dievybės galėjo mėgautis šventės maistu tik dvasiškai, fiziniu maistu ir gėrimais mėgaudavosi jų garbintojai. „Per tokias šventes jūs būtumėte geros nuotaikos, daug valgytumėte ir gertumėte, – sako S.Diinhoffas. – Manau, gerai praleistumėte laiką“.

Senųjų skandinavų religija ėmė slopti XI amžiuje, kai šiauriečių karaliai jėga įvedė krikščionybę ir norėdami melstis naujose krikščioniškose bažnyčiose, nugriovė ar sudegino senuosius „dievų namus“ – tokius, kokie buvo ir Osėje.

 

Tačiau iki šiol nerasta įrodymų, kad dievų namai Ose buvo tokio religinio valymo dalis, sako S.Diinhoffas.

Kitokie dievai

Senieji skandinavų dievai savo koncepcija gerokai skyrėsi nuo krikščioniškos pasaulėžiūros, jie nebuvo vertybiškai poliarizuoti. Pavyzdžiui, karo ir išminties dievas Odinas taip pat buvo laikomas ir gudravimų bei apgavysčių dievu, ir mituose pasakojama, kaip mūšio lauke jis yra išdavęs jį garbinančius karius – nepaisant to, tai buvo itin populiarus dievas. Lygiai taip pat ir ugnies bei melo dievas Lokis nebuvo traktuojamas vien kaip kenkianti dievybė – mituose jis sukelia daug blogio, bet veikdamas greta pagrindinių „gerųjų dievų“, taip pat nuveikia ir gerus darbus.

Senųjų skandinavų tikėjime dievybės buvo laikomos ne sektinais pavyzdžiais, o buvo jėgų ir aplinkybių personifikacija – vikingų tikėjime mūšis (o ypač mirtis jame) buvo didelė vertybė, bet mūšio eiga galėdavo būti ir permaininga. Lygiai taip pat ir su ugnimi – ji gali pasalūniškai sunaikinti visą būstą ir turtą, bet ir leidžia nesušalti žiemą – ar audra, kuri gali nutrenkti žmogų, išvartyti ar išmušti pasėlius, bet ji atneša ir derliui būtiną lietų.

Senųjų skandinavų panteonas savo gausumu prilygo graikų ir romėnų panteonams.

Parengta pagal „Live Science“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(5)
(1)
(4)

Komentarai ()