„Prašau gerbti visus, nes tai yra mano draugai, mano geri pažįstami“, – savo studentams apie mirusiuosius, kurių kūnus tyrinėdami jie mokosi medicinos paslapčių, mėgsta kartoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos Anatomijos instituto vadovas profesorius daktaras Dainius Haroldas Pauža. Ir tai nėra vien gražūs žodžiai. Profesorius išties spėja pažinti ir artimiau pabendrauti su kiekvienu žmogumi, nusprendusiu po mirties Kaune esančiam universitetui paaukoti savo kūną. Mirę šie žmonės medicinos studentams tampa pirmaisiais „pacientais“.

Su kiekvienu kūną po mirties būsimų medikų studijoms ar moksliniams tyrimams nusprendusiu palikti žmogumi bei jo artimaisiais susipažįsta ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas daktaras Andrejus Suchomlinovas. Jis yra tas, kuriam pirmajam paskambina asmenys, nusprendę savo kūną po mirties paaukoti Vilniaus universitetui, o taip pat tas, kuriam skambina artimieji, kai kuris iš šių donorų miršta.

Pirmasis savanoris – grįžęs į Lietuvą išeivis

Lietuvoje jau penkiolika metų kūną po mirties savo valia galima paaukoti medicinos mokslui ir vis daugiau žmonių šia galimybe pasinaudoja. Be šių kilnių žmonių būsimuosius medikus ruošti būtų kur kas sunkiau, kaip ir atlikti svarbius medicinos tyrimus.

O kaip buvo iki to?

Profesorius D. H. Pauža pasakojo, kad sovietmečiu būsimųjų medikų mokymui būdavo atiduodami neatpažintų mirusiųjų palaikai arba tų, kurių kūnų niekas nepareikalaudavo.

Viskas pasikeitė 2005 metais, Lietuvai nusprendus pasirinkti etišką vakarietišką kelią ir daryti taip, kaip elgiasi kitos Vakarų Europos šalys – studijoms ir mokslui naudoti palaikus tik tų žmonių, kurie patys pareiškė tokią valią.

Profesorius prisiminė, kad pereinamasis laikotarpis lengvas nebuvo. Buvo laikas, kai palaikų studijoms trūko. Jis iki šiol negali pamiršti ir pirmojo žmogaus, sutikusio paaukoti savo kūną medicinos mokslui. Tai buvo į Lietuvą grįžęs išeivis – Amerikos lietuvis.

Medicinos mokslui paaukoti palaikai nėra naudojami amžinai – po kurio laiko jie palaidojami. Profesorius prisiminė, kad pirmieji savanoriai, kurių palaikai paaukoti LSMU, palaidoti ypač iškilmingai.

„Po kremacijos mes urnas su palaikais pastatėme toje pačioje koplyčioje, kur buvo S. Darius ir S. Girėnas. Išėjo taip simboliškai: vieni pirmieji perskrido per Atlantą, kiti – pirmieji įvykdė kilnią misiją“, – kalbėjo profesorius D. H. Pauža.

Poreikis beveik patenkinamas

Pamažu atsirado vis daugiau žmonių, supratusių kūno aukojimo medicinos mokslui prasmę, tad donorų ėmė daugėti ir šiandien kūnų poreikis yra daugmaž patenkintas.

„Atėjo laikas, kai be didelių vargų sulaukiame vis naujų palaikų“, – pasidžiaugė profesorius D. H. Pauža.

Daktaras A. Suchomlinovas pasakojo, kad iš pradžių, kol Lietuvoje buvo pati palaikų donorystės pradžia, atsirasdavo tik pavieniai žmonės, po mirties paaukodavę savo kūnus medicinos studijoms.

„Dabar ta sistema vis labiau įsibėgėja. Džiaugiamės, kad, jeigu ir ne pilnai patenkiname poreikį kūnams, tai jau artėjame link to“, – kalbėjo docentas.

Pasitikslinus, koks yra poreikis, kad jis būtų visiškai patenkintas, daktaras A. Suchomlinovas atsakė: „Jeigu mes Vilniaus universitete, Medicinos fakultete, turime turime 300 medicinos studentų, tai idealu būtų gauti maždaug vieną kūną 10 žmonių grupei, kaip yra Olandijoje ar Vokietijoje. Tačiau kol kas neturime ir pajėgumų tiek naujų kūnų priimti kasmet. Aišku, jeigu situacija gėrėtų, būtume tam pasiruošę.

Pagal dabartines sąlygas, optimalus skaičius mums būtų apie 10 kūnų per metus. Tai yra skaičius, kurį norime pasiekti artimiausioje ateityje. Praeitais metais jau pradėjome po truputį prie jo artėti, nes buvo gauti 9 kūnai per metus, o naujų valios pareiškimų, kad kūnai būtų paaukoti medicinai, per praėjusius metus pasirašyta apie 80“.

Valios pareiškėjai – įvairūs

Kaip minėta, profesorius D. H. Pauža paprastai susipažįsta su kiekvienu, išreiškusiu valią paaukoti savo kūną po mirties.

„Gal tik dabar, kai atsirado galimybė tai daryti nuotoliniu būdu, situacija tiek tiek pasikeitė. Bet anksčiau visą laiką žmonės ateidavo pas mane ir aš su jais susipažindavau. Kiti labai mėgsta ateiti net pakartotinai, tad aš tikrai žinau, kokie tai žmonės. Pirmiausia – jie visi labai kilnūs. Su jais bendrauti labai didelis malonumas.

Dauguma jų yra išsilavinę žmonės, nemažai – iš medicinos ir sveikatos apsaugos srities, bet yra ir humanitarų, inžinierių. Jie visą laiką pabrėžia: „Ką aš ten po mirties pro kaminą išlėksiu, kai galiu būti naudingas“.

Turime žmonių, kurie žiūri, kaip tai Lietuvai duoti naudos net ir po mirties“, – žavėjosi pašnekovas.

Daktaras A. Suchomlinovas pasakojo, kad donorais nusprendžia tapti labai įvairūs žmonės: „Daugiau tai yra moterys – jų paprastai būna du trečdaliai. Amžiaus vidurkis – apie 65 metai. Jauniausiam tokios valios pareiškėjui, jeigu neklystu, buvo 19 metų, vyriausiam, kai kreipėsi prieš metus, buvo 98-eri.

Dalis nusprendusių po mirties medicinai paaukoti savo kūną yra mūsų universiteto buvę arba esami darbuotojai. Yra dirbančių medicinoje, bet dauguma – ne medikai.

Į ką atkreipiau dėmesį bendraudamas su jais, kad dažnai tai yra žmonės, kurie jaučia padėką už tam tikrus gyvenimo įvykius. Labai dažnai žmonės mini, kad labai sunkiai sirgo ir juos medikai išgelbėjo: arba atliko labai sudėtingą operaciją, arba ilgą laiką gydė ir sėkmingai pagydė. Dėl to jie jaučia kažkokią pagarbą gydytojams ir tiesiog nori jiems atsidėkoti, kadangi supranta, koks tas kūno paaukojamas svarbus medicinos studentams“.

Susiduria su artimųjų pasipriešinimu

Aišku, kartais tai valiai po mirties paaukoti kūną pasipriešina mirusiojo artimieji.

„Todėl visada, kai man paskambina žmogus ir pasako, kad norėtų paaukoti savo kūną po mirties, pirmas klausimas, kurį jam užduodu: „Ar jūsų šeimos nariai tai žino ir ar neprieštarauja“. Paaiškinsiu, dėl ko: pagal įstatymą, aišku, giminės nelabai ką gali dėl to padaryti – valios pareiškimas yra nenuginčijamas. Bet, matote, apie žmogaus mirtį mes sužinome iš jo artimųjų. Tai yra, jeigu miršta žmogus, mums dažniausiai paskambina tą pačią dieną, kartais tą pačią valandą kažkas iš artimųjų ir praneša.

Bet, jeigu artimieji nežino apie tokį valios pareiškimą arba buvo dėl to nusiteikę labai priešiškai, jie mums apie mirtį tiesiog nepraneša. Mes turime gauti kūną per tris paras nuo mirties, bet, jeigu tas brangus laikas praeina, aukojimas netenka prasmės.

Tokiu atveju, kai giminės pasipriešina mirusiojo valiai, mes aišku, į ginčus tikrai nesiveliame, nes, viena vertus nėra prasmės, jei žmogus jau būna palaidotas, o kita vertus neturime tikslo veltis į teismo procesus ir kažkam kenkti, keršyti.

Todėl geriausia, kad pareiškėjas donoras iš anksto su artimaisiais tai aptartų, juos informuotų, galbūt bandytų įkalbėti pakeisti nuomonę.

Kartais paskui ir man artimieji paskambina, mes su jais pasikalbame, aš daug ką paaiškinu, nes žmonės labai daug ko bijo: bijo, kad galbūt bus pasityčiota iš artimojo palaikų po mirties, arba, kad mes kažką darysime nelegalaus ar neleistino, arba, kad kažkas kreivai pažiūrės. Tenka artimuosius įtikinti, kad tos baimės neturi jokio pagrindo“, – teigė daktaras A. Suchomlinovas.

Profesorius D. H. Pauža taip pat neslėpė – atvejų, kai artimieji pasipriešina mirusiojo valiai po mirties paaukoti jo palaikus medicinai, pasitaiko.

„Būna, kad artimieji atvažiuoja, ypač tie, kurie buvo užleidę savo tėvus ir paskui prasideda vidinė sąžinės graužatis ir bando tam paprieštarauti. Tokiems sakau: „Jo valia buvo tokia, o jūs turite kitokią valią. Tai kieno valią vykdyti: jūsų, gyvųjų, ar žmogaus, kuris negali savo valios pakeist?“ Būna, pasišneki ir jie įtiki, kad vis dėlto reikia gerbti to žmogaus valią ir, kad viskas vyksta labai šiuolaikiškai“, – teigė profesorius.

Tyrinėja apie dvejus metus

Anot profesoriaus D. H. Paužos, šiuo metu LMSU turi apie pusę šimto žmonių valios pareiškimų, kad po mirties jų palaikai atitektų LSMU. Universitetą kasmet vidutiniškai pasiekia maždaug po 10 naujų palaikų.

„Mes juos pakankamai taupiai naudojame. Stengiamės, kad per tuos maždaug dvejus metus – tiek jie paprastai laikomi mokymosi tikslais – balzamuoti palaikai būtų panaudoti kaip įmanoma labiau. Aišku, viskas priklauso nuo intensyvumo. Būna: pradedi naudoti palaikus ir po keleto mėnesių jau praktiškai visos vietos išstudijuotos, ištyrinėtos, o būna periodai, kai studentų srautai daugiau kitur nukreipti, tai mes tuos palaikus ilgiau palaikome.

Bet po kažkiek laiko palaikus vis tiek reikia palaidoti, nes gamta yra gamta – kad ir kiek benaudotum šiuolaikinių technologijų, kad ir kiek besistengtum, irimo procesai vis tiek ateina ir jie pakeičia palikus taip, kad neberacionalu juos studijuoti, nes jie pasidaro labai toli nuo tikrovės“, – paaiškino profesorius.

Daktaras A. Suchomlinovas pasakojo, kad jau pareikšdami valią po mirties savo kūną paaukoti medicinos mokslui paprastai žmonės nurodo, kuriam laikui leidžia palaikus šitaip naudoti.

„Mes prašome, kad tai nebūtų trumpiau negu vieneri metai, nes iki pusės metų užtrunka kūno paruošimas. Paskui dar studentai turi spėti jį išpreparuoti (preparavimas – organų apdirbimas mokslo tikslams, – aut. past.).

Dažniausiai žmonės rašo, kad kūną paaukoja „neribotam laikui“. Bet tas „neribotas laikas“ gali užsitęsti daugiausiai iki 10 metų. Paprastai jau po 5 metų mes kūnus kremuojame“, – kalbėjo daktaras.

Kūną ruošia 3–6 mėnesius

Daktaras A. Suchomlinovas pasakojo, kad paaukotas universitetui kūnas paprastai balzamuojamas.

Anksčiau balzamuojami kūnai būdavo laikomi formalino voniose. Dabar medicina pažengė ir irimo procesus stabdantis formalino tirpalas tiesiog leidžiamas į kūno kraujagysles ir įvairias ertmes.

Po 3–6 mėnesių kūnas būna paruoštas. Taip balzamuotas jis nesikeičia dešimtmečius.

Aišku, nuo sąlyčio su oru prozektoriume, kambario temperatūros sąlygomis, minkštieji audiniai greitai išdžiūtų, bet yra būdų, kaip su tuo kovoti.

Padeda suvokti skirtumus

Paaukoti palaikai dažniausiai naudojami būsimųjų medikų, rezidentų mokymuisi. Būna ir, kad jau dirbantys medikai atvyksta jų patyrinėti, tokiu būdu pagilinti žinias.

Mirusiųjų palaikai būsimiesiems medikams atskleidžia labai daug vertingos informacijos.

„Svarbiausia, ką kūnai parodo studentui, ypatingai pirmo–antro kurso, kad visi žmonės yra skirtingi. Jeigu nėra kūno, studentas skaito anatomijos vadovėlį, žiūri atlasą, galbūt varto kažkokias kitas knygas, bet dažniausiai mato tik normą – tai, kas dažniausiai pasitaiko. O visi žmonės yra unikalūs ir skirtingi. Preparavimo metu, kada studentai pamato 5–6 kūnus, kurie guli greta vienas kito, jie įsitikina, kokie žmonės yra skirtingi, kokia skirtinga yra visa jų sandara“, – pasakojo daktaras A. Suchomlinovas.

Anot docento, kūnų tyrinėjimas naudingas ir atliekant mokslinius tyrimus. Pvz., vienas Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros studentas neseniai tyrinėjo, kaip gali išsišakoti vienas iš nervų, kontroliuojančių veido mimikos raumenis. Mirusiųjų kūnų tyrimai jam padėjo išsiaiškinti, kokia Lietuvoje dažniausiai pasitaiko šio nervo eiga. Vėliau jis savo tyrimų rezultatus palygino su kitų šalių pavyzdžiais.

Anot daktaro A. Suchomlinovo, tokie tyrimai nepaprastai svarbūs chirurgams: „Chirurgas, kuris operuoja tam tikrą sritį, turi žinoti ne tik, kaip dažniausiai tas nervas eina, bet ir kaip jis iš viso gali eiti. Jeigu jis nežinos kitų variantų, gali labai lengvai nervą pažeisti, tarkime, įpjovęs kitoje vietoje“.

Po tyrimų – du keliai

Kai palaikai tyrinėjimui nebetinkami, yra du keliai, kaip su jais bus pasielgta. Viena galimybė – atiduoti palikus artimiesiems.

„Čia jau šeimos reikalas, kaip jie nori su artimuoju atsisveikinti: vieni nori laidotuvių be pašalinių žmonių, tai tiesiog pasiima urną. Kartais urna būna pašarvota labai iškilmingai pas mus, universiteto koplyčioje, kur yra mūsų nuostabus kapelionas su puikia iškalba.

Ir studentai ateina su tais žmonėmis savanoriškai atsisveikinti. Universitete yra ateitininkų branduolys, tai jie visą laiką ateina atsisveikinti, nepriklausomai nuo to, kuriame kurse yra, nes pagarbos nebus per daug. Tai pakankamai jaudinantis momentas. Ir patys artimieji tada mato, kad reikia didžiuotis artimaisiais, kurie save paaukojo medicinos pažangai. Kaip aš sakau, ne viską gydytojai turi išmokti operacinėse, ypač dabar, kai žmonės labai jautrūs gydytojų klaidoms. Kuo daugiau bus praktikos, tuo bus mažiau klaidų operacijų metu“, – neabejojo profesorius D. H. Pauža.

Jeigu kūną medicinai paaukoję žmonės yra vieniši arba išreiškia tokią valią, jų palaikų palaidojimu ir amžinosios poilsio vietos priežiūra vėliau pasirūpina universitetas.

LSMU paaukotiems kūnams palaidoti išskirtas sklypas Vainatrakio kapinėse. Čia ateityje planuojama pastatyti bendrą paminklą tiems, kurių kūnai buvo paaukoti medicinai. Tiesa, kol kas šis sklypas dar neįrengtas, tad urnos laikinai saugomos Anatomijos institute, Anatomijos muziejaus kolumbariume.

Vilniaus universitetui paaukotiems palaikams savivaldybė skyrė sklypą Antakalnio kapinėse. Jis turėtų būti pilnai įrengtas 2021 metais. Čia taip pat atsiras paminklas ir kolumbariumas. Kol sklypas neįrengtas, urnos laikinai saugomos Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje.

Daktaras A. Suchomlinovas pastebėjo, kad universitetui tenka pasirūpinti maždaug pusės medicinos mokslui paaukotų kūnų palaidojimu ir amžinosios poilsio vietos priežiūra. Pašnekovas mano, kad vienišiems ar nepasiturintiems žmonėms, kurie supranta, kad, mirties atveju nelabai bus, kam jais pasirūpinti, sprendimas paaukoti kūną medicinos mokslui yra nebloga išeitis. Bet čia pat priduria: „Vis dėlto pirmasis impulsas paaukoti savo kūną būna nesusijęs su pinigine išraiška. Tiesiog dauguma žmonių taip nusprendžia, nes nori ir po mirties kažkam atnešti naudą“.

Komentarai ()