Ši sirena buvo tokia galinga, kad galėjo išsklaidyti rūką (1)
„Chrysler“ oro puolimo perspėjimo sirena buvo išties neįprastas įrenginys – vien dėl savo dydžio ir galingumo. Jos ilgis siekė apie 4 metrus, o aukštis – beveik 2, sirena svėrė net 3 tonas. Kitaip tariant, savo dydžiu sirena prilygo automobiliui.
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gigantiškas signalas buvo varomas 8 cilindrų 180 arklių galios benzininiu varikliu, kuris turėjo dviejų lygių oro kompresorių ir propelerį. Kompresorius išstrumdavo 74 kubinius metrus oro per minutę, veikiant 7 PSI slėgiui. Oras būdavo stumiamas pro besisukantį propelerį, dėl ko oras imdavo pulsuoti ir tokiu būdu būdavo išgaunamas garsas. Suspaustas oras išeidavo per 6 didžiulius garsiakalbius, 640 kilometrų per valandą greičiu. Tai padėdavo išgauti neįprastai stiprų garsą – 30 metrų atstumu nuo sirenos būdavo fiksuojamas 138 decibelų garsas. Šios sirenos ir jos sukuriamo garso iki pat šiol nepralenkė dar nei vienas kitas perspėjamasis įrenginys.
Pagrindinis „Chrysler“ oro puolimo perspėjimo sirenos tikslas buvo perspėti žmones šaltojo karo metais, jei Sovietų Sąjunga prieš JAV panaudotų branduolinį ginklą. Sireną sukūrė kompanija „Chrysler“, kartu su „Bell Telephone Laboratories“. Pastaroji kompanija sukūrė naujos kartos garso generavimo modelį, kuris naudojo tiesioginį suspausto oro tiekimą per besisukantį propelerį, o „Chrysler“ pasirūpino šio naujos kartos įrenginio gamyba.
Pagal „Bell“ kompanijos dizainą „Chrysler“ pagamino tris populiarias oro puolimo perspėjimo sirenas . Pirmosios kartos „Chrysler-Bell“ sirenos buvo gaminamos praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, o visose JAV buvo parduota daugiau nei 100 šių sirenų. Pirmosios kartos sirenos naudojo 140 arklio galių variklius. Patobulinta „Chrysler“ oro puolimo perspėjimo sirena buvo pristatyta 1952 metais ir turėjo jau minėtą 182 arklio galių variklį.
JAV vyriausybė padėjo atrinktoms valstijų ir apygardų teisėsaugos institucijoms įsigyti šių sirenų ir jas įrengti labiausiai apgyvendintų vietovių pagrindiniuose taškuose. Pavyzdžiui, Los Andželo apygarda įsigijo šešias tokias sirenas, o dar 10 buvo parduota kitoms Kalifornijos valstijos vyriausybinėms institucijoms. „Didžiųjų raudonųjų švilpukų“ pravardę gavusios sirenos buvo panaudotos vos kelis kartus atliekant planinius bandymus. Jų skleidžiamas garsas buvo girdimas net už 40 kilometrų.
„Chrysler“ oro puolimo perspėjimo sirena buvo tokia galinga, kad Antrojo pasaulinio karo metu JAV laivynas ją naudojo rūkui išsklaidyti. Rūkas tais laikais buvo rimta kliūtis aviacijos sektoriuje – kadangi orlaiviai nebuvo tokie pažengę ir pilotai labiau pasikliaudavo matomumu, o ne lėktuvo prietaisais. Tiek JAV laivynas, tiek RAF inžinieriai eksperimentuodavo su skirtingomis rūko išsklaidymo technikomis. Ilgainiui britai, siekdami išsklaidyti rūkus, ėmė naudoti ugnį. Taip pat buvo išbandytos ir „Chrysler“ oro puolimo perspėjimo sirenos, kurios būdavo įrengiamos per 30 metrų nuo lėktuvų tūpimo tako. Dėl šių sirenų skleidžiamo milžiniško garso ore kabantys vandens lašeliai susijungavo ir nukrisdavo ant žemės lietaus pavidalu.
Vienintelis šios sirenos trūkumas – jos skleidžiamas garsas vyrams sukeldavo pykinimą ir svaigimą. Aerodromuose dirbdavęs personalas ausis saugodavo naudodami medvilnę su kempinės guma, tačiau to nepakakdavo apsisaugoti nuo oro slėgio pokyčių. Garsas taip pat kenkė gyvūnams ir paukščiams. Leidinio „Mechanix Illustrated“ praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje skelbtame straipsnyje buvo teigiama, kad panaudojus ultragarso bangas, galima pasiekti tokį patį rezultatą sklaidant rūką, kaip ir su garsine sirena – tačiau be žalos gyvūnams ir žmonėms.
Paskutinė „Chrysler“ oro puolimo perspėjimo sirena buvo pagaminta 1957 metais. Jau pagamintos sirenos ir toliau buvo naudojamos iki pat aštuntojo dešimtmečio. Dauguma sirenų buvo nukeltos nuo sargybos bokštų bei pastatų ir perdarytos į „hot rod“ automobilių variklius. Likusios buvo parduoti metalo laužo supirktuvėms. Dar kitos liko savo vietose – tačiau surūdijo ir tapo nebepanaudojamos. Pavyzdžiui, viena sirena liko Greenwillo miestelyje (Pietų Karolina) ant „Westin Poinsett“ viešbučio, o dar kita ant Ročesterio gaisrininkų stoties pastato (Niujorkas).