„Jis atrodo kaip iš akies luptas tėvas!“ „Ji labai panaši į savo mamą, išskyrus nosį, kurią akivaizdžiai paveldėjo iš tėčio.“ Stebėdami augančius vaikus, ieškome panašumų tarp jų ir jų tėvų. Kuris iš gimdytojų perduoda daugiau genų savo atžalai?

Atsakymas priklauso nuo to, ar klausiate apie visus genus, kuriuos vaikas paveldi iš tėčio ir mamos, ar kurio iš tėvų genai daro didesnę įtaką. Kad ir kaip ten būtų, mokslininkai mano, jog atsakymas nėra 50 proc., informuoja livescience.com.

Tikriausiai nemažai žmonių žino, kad genai – tai deoksiribonukleorūgšties (DNR) fragmentai, esantys 23 X arba Y formos chromosomose. Šios autosomos saugomos ląstelės branduolyje, o jų turima DNR informacija gaunama po lygiai iš abiejų tėvų. Tiesa, ląstelėse yra dar viena chromosoma, besislepianti mitochondrijose.

Mitochondrijos, arba ląstelių „jėgainės“, aprūpina jas energija ir vaidina svarbų vaidmenį mankštinantis bei senėjimo procese, kaip rašoma 2011 m. žurnale „Physiological Genomes“ paskelbtoje apžvalgoje. Mitochondrijos taip pat turi savo DNR fragmentą, kurį paveldime tik iš mamos.

„Tai – aiškus pavyzdys, kad esate panašesni į savo mamą, nei į tėtį“, – sakė Londono karališkojo koledžo genetikė Marika Charalambous.

Kai kurių tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad mitochondrijų DNR (taigi ir motinos) faktiškai nulemia mūsų atletinę ištvermę. Pavyzdžiui, Ispanijos ir Izraelio mokslininkai įdėmiau patyrinėjo vieną mitochondrijų geną, siejamą su ląstelėse esančio deguonies naudojimu sportuojant. 2005-aisiais žurnale „Journal of Applied Physiology“ išspausdinto straipsnio autoriai nurodė, kad prastesnę ištvermę sąlygojantis minėtojo geno variantas gerokai rečiau aptinkamas profesionalių dviratininkų ir bėgikų organizme, palyginus su įprastais žmonėmis. Mokslininkų studijos išvados buvo patvirtintos tolesniais tyrimais. Jie parodė motinų svarbą paveldint šį ir kitus genus. Tyrėjai atrado, kad atsižvelgiant tik į mamos fizinę ištvermę galima prognozuoti vaiko fizinius pajėgumus ir nebūtina nagrinėti tėvo savybių.

Bet užuot klausę, kuris iš tėvų perduoda daugiau genų, verčiau paklauskite, kurie genai turi didesnį poveikį. Dauguma išorinių žmonių skirtumų atsiranda ne dėl pačių genų, bet dėl cheminių „jungiklių“, nurodančių mūsų organizmui, kurią DNR dalį reikia nuskaityti ir gaminti atitinkamus baltymus, o kurią – ignoruoti, „Live Science“ pasakojo M. Charalambous. „Žmonių genetiniai skirtumai nėra vien tik genų sekos ypatumai“, – pabrėžė genetikė.

Dėl vadinamojo genetinio įspaudo cheminiai jungikliai visiškai pasyvina tam tikrus genus, bet tik jeigu jie atkeliauja iš konkretaus gimdytojo. Šios tendencijos perduodamos iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, jeigu genas „A“ turi tėvišką įspaudą, jis visada bus aktyvus, paveldėtas iš mamos, ir visada bus pasyvus, paveldėtas iš tėvo.

Daugelio tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad mūsų organizme yra 100–200 genų su įspaudu, tačiau kai kurie mokslininkai tvirtina, jog jų gali būti ir daugiau, rašoma 2012-ųjų straipsnyje, paskelbtame žurnale „PLOS Genetics“. Šie genai yra ypač svarbūs smegenyse ir placentoje.

Tiesa, specialistai nesutaria, ar dėl šio reiškinio genų raiška pakrypsta vieno iš tėvų naudai. Sprendžiant iš surinktų įrodymų, motinišką arba tėvišką įspaudą turinčių genų skaičius yra daugmaž panašus, sakė Anglijoje esančio Bato universiteto genetikas Andrew Wardas. „Kalbant apie savybes, už kurias atsakingi tėvišką arba motinišką įspaudą turintys genai, tam tikra prasme būsite panašesnis į vieną iš savo tėvų“, – paaiškino jis. Kitaip tariant, įspaudai gali nulemti keletą ypatybių: nuo kūno sudėjimo iki miego įpročių ir atminties. Vis dėlto įspaudus turi palyginti labai nedaug genų, be to, greičiausiai yra pusiausvyra tarp genų su tėvišku arba motinišku įspaudu skaičiaus, todėl šis reiškinys nesukelia vaiko stebėtino panašumo į tėtį ar mamą, teigė A. Wardas.

Kita vertus, su pelėmis atliktų tyrimų rezultatai leidžia tvirtinti, kad šiuo atžvilgiu tėčiai turi šiokį tokį pranašumą. 2015 m. žurnale „Nature Genetics“ išspausdinto straipsnio autoriai pranešė atradę, kad genai su motinišku įspaudu pasižymi 1,5 karto didesne tikimybe būti pasyvūs (su tėvišku – 1,5 karto didesne tikimybe būti aktyvūs).

Ankstesnio tyrimo, kuris buvo paskelbtas žurnale „PLOS ONE“ 2008 m., rengėjai priėjo prie panašios išvados. Smegenyse dauguma genų su įspaudu yra aktyvūs, jeigu paveldėti iš tėvo; placentoje – jeigu paveldėti iš mamos. Visgi kol kas nėra įrodymų, kad toks pat disbalansas būdingas ir žmonėms.

Bet net jeigu genai su įspaudu iš tiesų paveikia genų raišką kurio nors iš gimdytojų atžvilgiu, dėl to vaikas nebūtinai bus panašesnis į tėvą ar motiną. Juk visai įmanoma, kad jūsų organizme aktyvus genas tėčio ar mamos kūne yra pasyvus, sakė Boulderyje esančiame Kolorado universitete dirbantis genomo biologas Edwardas Chuongas.
„Galima teigti, kad jūsų genų raišką nulėmė jūsų tėvai, bet sakyti, jog jūsų genų raiška yra panaši į jūsų tėvų, tikriausiai būtų klaidinga“, – „Live Science“ paaiškino genomo biologas.

Komentarai (1)