Žmonėms labai nepatinka dulkės. Ir ne veltui. Tų negyvų odos ląstelių, plaukų, bakterijų, žemių, kailio ir kitų bjaurasčių sankaupų atsiranda visur. Kas baisiausia, atgrasumas nėra blogiausias dalykas, susijęs su dulkėmis.

Nepriklausomai nuo to, ką galvojate, dulkės nėra tiesiog nešvaros simptomas. Tai dinamiškas mikrobiomas, kuriame knibždėte knibžda daugybė mažyčių mikroorganizmų. Ir toli gražu ne visi mums palankūs. Be to, tie mikrobai, esantys aplinkui mus namuose, gali virsti ir tikrai gana rimta grėsme. Ir viskas dėl mūsų pačių kaltės.

„Kažkodėl visi galvoja, kad dulkėse nėra gyvybės, bet turime jus nuvilti. Jose tikrai pilna gyvybės“, – teigia Northwestern universiteto aplinkos apsaugos inžinierė Erica Hartmann. O ji tikrai žino, ką sako.

2016 metais E. Hartmann vadovavo moksliniam tyrimui, kurio metu buvo tiriama, kokios gyvybės formos veisiasi namų dulkių mikrobiome. Dabar mokslininkės komanda nusprendė pratęsti savo tyrimą, ir aiškinosi, kaip uždarose erdvėse besikaupiančios dulkės tampa atsparios antibiotikams, rašoma sciencealert.com.

Mokslininkai tyrimui paėmė dulkių mėginių iš 42 skirtingų šaltinių. Dulkių mėginius jie susirinko siurbę purvą koridoriuose, biuruose, gimnazijose, sporto klubuose ir kitur.

Tyrėjai rinkosi patalpas, kur žmonės užsiima sportu, nes jos – lygiai taip pat kaip ir ligoninės – garsėja kaip vietos, kur naudojama daug kovai su mikrobais skirtų cheminių medžiagų. Kai mokslininkai atliko dulkių mėginių spektometriją ir kitų tyrimų, paaiškėjo, kad dulkėse antimikrobinių cheminių medžiagų nėra.

Jie taip pat aptiko bakterinių genų, galimai prisidedančių prie atsparumo antibiotikams. Šie genetinių žymenų daug ten, kur daugiau tokių antibakterinių chemikalų kaip triklozanas (nuo 2016 metų jis draudžiamas naudoti muilo gamyboje). Tai, anot mokslininkų, gali būti rimta problema.

„Šie genai neturi tiesioginio ryšio su atsparumu triklozanui. Jie kalba apie atsparumą populiariausiems antibiotikams“, – paaiškina E. Hartmann.

Apie dulkes, pasirodo, mes nežinome praktiškai nieko. Kaip kad pripažįsta ir mokslininkai, jų tyrimas neįrodo, kad tokios cheminės medžiagos kaip triklozanas ir triklokarbanas kaip nors veikia dulkių organizmus. Taip pat neįrodo ir to, ar jų egzistavimas drauge yra šis tas daugiau nei paprasčiausias atsitiktinumas.

„Mes kol kas neįsivaizduojame, kaip tie genai ar chemikalai ten atsidūrė“, – dar 2016 metais savo pirmąjį tyrimą, kuriam pasitelkti panašūs metodai, komentavo E. Hartmann.

„Galbūt jie atkeliavo visais kitais keliais, ir tai, kad aptikti kartu, gali būti paprasčiausias atsitiktinumas. Nepaisant to, juk žinome, kad mikrobams naikinti skirti chemikalai tam tikrose situacijose gali sukelti atsparumą antibiotikams, taigi, manau, kad šie rezultatai yra puikus pretekstas pasižiūrėti, kas iš tikrųjų vyksta tose dulkėse“, – sako E. Hartmann.

Atsižvelgiant į šį faktą, ryšys, apie kurį pavyko sužinoti mokslininkams, gali hipotetiškai reikšti, kad tam tikri antimikrobiniai chemikalai gali skatinti gyvybės formų, gyvenančių uždarų patalpų dulkėse, atsparumą antibiotikams.

„Mūsų gauti rezultatai leidžia bent jau kelti hipotezę, jog kai kurie antimikrobiniai chemikalai ir mikrobiologinės sistemos vienu ar kitu būdu sąveikauja“, – išvadose teigia mokslininkai. Kas tai per sąveika, galės atsakyti tik ateityje atlikti tyrimai. Kaip ten bebūtų, priežasties pamėgti dulkes nėra.

Komentarai ()