Didžiosios daugumos žmonių, užsikrėtusių virusu SARS-CoV-2, ligos COVID-19 eiga būna ganėtinai lengva ir neilga, gali pasireikšti trumpalaikiai ūminiai kvėpavimo sistemos sutrikimai ar net apskritai jokių simptomų. Tačiau kai kurie žmonės simptomus junta net ir praėjus keliems mėnesiams po pačios ligos pabaigos – viso pasaulio medikai ir mokslininkai tokią būklę jau pakrikštijo „ilguoju COVID“, rašo „The Conversation“.

Ilgasis COVID – vis dar labai intensyviai tyrinėjama ir kol kas nelabai gerai suprantama būklė, nors mokslininkų ir medikų žinios apie ją sparčiai auga. Iki šio laiko sukauptas žinias apžvelgė ir suprantama kalba perteikė Londono Karaliaus koledžo (JK) genomikos epidemiologijos profesorė Frances Williams.

Nustačius, kokiems asmenims kyla didesnė ilgojo COVID grėsmė ir kokie mechanizmai lemia tokius simptomus, būtų galima ieškoti tinkamiausių gydymo būdų ar dar pačioje ligos pradžioje taikyti priemones, kurios apsaugotų nuo ilgalaikių pasekmių.

Pažeidžiamumas – plataus masto

Ilgąjį COVID galima apibūdinti ilgu simptomų sąrašu, kuriame gali (bet neprivalo) būti dusulys, smarkus nuovargis, galvos skausmas, uoslės ir skonio jutimų susilpnėjimas arba pakitimai.

Santykinai nemažos apimties – 384 asmenų, kurie COVID-19 sirgo pakankamai sunkiai, kad būtų gydomi ligoninėje – mokslinis tyrimas parodė, kad 53 procentams po 2 mėnesių nuo ligos išliko dusulys, 34 proc. – kosulys, 69 proc. – nuovargis.

Kitas tyrimas, pačių pacientų pateikiamus duomenis rinkęs per programėlę „COVID Symptom Study“, rodo, kad 13 proc. žmonių, kurie patyrė COVID-19 simptomus, juos juto ilgiau nei 28 dienas, o 4 proc. simptomus junta ir po 56 dienų nuo ligos pradžios.

Tikriausiai neturėtų stebinti tai, kad žmonės, kurių ūmioji ligos fazė buvo sunkesnė (ir apibūdinama daugiau nei penkiais simptomais) dažniau kamuojasi ir su ilguoju COVID. Panašu, kad ilgiau juntamų simptomų rizikos veiksniai yra vyresnis amžius bei moteriška lytis, taip pat – didesnis kūno masės indeksas.

Programėlę simptomams apibūdinti dažniau naudojo sportiškesnė populiacijos dalis, labiau besirūpinanti savo sveikatos reikalais. Todėl tikrai stebina tai, kad tokia didelė tos populiacijos dalis skundžiasi simptomais net po mėnesio ar dviejų nuo ligos pradžios. Įprastai tai nėra tie žmonės, kurie yra labai jautrūs ar pažeidžiami COVID-19.

Dar vienas kol kas tik preliminarus mokslinis tyrimas, kuris iki šiol nebuvo recenzuotas, rodo, kad SARS-CoV-2 gali ilgam paveikti žmonių organus. Tačiau šio tyrimo dalyvių profilis yra visai kitoks, nei programėlės naudotojų.

Į pastarąjį tyrimą buvo įtraukti 200 asmenų, kurie pasveiko po COVID-19. Nustatyta, kad pacientai patyrė nestiprius organų pažeidimus: 32 proc. – širdies, 33 proc. – plaučių, 12 proc. inkstų. Daugybiniai organų pažeidimai buvo nustatyti 25 proc. to tyrimo dalyvių.

To tyrimo dalyvių vidutinis amžius buvo 44 metai, tad tai yra santykinai jauna, darbingo amžiaus populiacijos dalis. Iš jų tik 18 proc. buvo gydomi ligoninėje. Tai reiškia, kad ilgalaikis organų pažeidimas gali vykti ir tuomet, kai ūmiosios ligos eiga nėra labai sunki ir reikalaujanti gydymo ligoninėje. Anksčiau turėtos lėtinės būklės – II tipo diabetas ar ischeminė širdies liga – taip pat nėra būtinos, kad pacientui būtų pažeisti organai.

Tai kas vyksta?

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių žmonės simptomus pandemijos metu gali justi ir po kelių mėnesių nuo ligos virusinės fazės. Tačiau išanalizuoti tai, kas vyksta vienose kūno vietose gali būti lengviau, nei sužinoti, kas vyksta kitose.

Kuomet simptomai aiškiai rodo vieno konkretaus organo veiklos sutrikimą, tyrimas būna ganėtinai nesudėtingas. Tarkime, jeigu pacientas junta širdies „permušimus“, kardiologai gali išanalizuoti elektros sroves aplink širdį. Arba, jeigu pacientas labiausiai skundžiasi dusuliu, pulmonologai analizuos plaučių funkciją – audinių elastingumą, dujų apykaitą.

Norint nustatyti, kiek sutrikusi inkstų funkcija, atliekami paciento kraujo ir šlapimo tyrimai, vertinami įvairių komponentų kiekiai ir pagal tai sprendžiama, kaip gerai inkstai filtruoja šalintinus gyvybinės veiklos produktus.

Kur kas sunkiau surasti kas lemia tokius simptomus, kaip nuovargis. Kitas neseniai atliktas didelės apimties tyrimas parodė, jog šis simptomas buvusiems COVID-19 pacientams yra labai būdingas – juo skundžiasi daugiau nei pusė pasveikusiųjų – ir, panašu, net nesusijęs su ūmiosios ligos fazės sunkumu.

Maža to, tyrimai parodė, kad tiriamųjų uždegimo rodiklių lygis nėra pakilęs. Tai reiškia, kad nuovargį lemia ne ilgai trunkantys uždegiminiai procesai ar viršvalandžius dirbanti imuninė sistema.

To tyrimo autoriai nurodė, kad vienas iš ilgojo COVID rizikos veiksnių yra moteriška lytis (tokią pačią išvadą galėjo daryti ir „COVID Symptom App“ programėlės tyrimo autoriai). Dar viena intriguojanti išvada – kad ilgalaikius simptomus dažniau patiria žmonės, kuriems anksčiau diagnozuota depresija arba nerimo sutrikimai.

Nors vyrams yra didesnė ūmios ligos eigos rizika, atradimas, jog ilgasis COVID labiau būdingas moterims, gali rodyti, kad tai yra kažkiek susiję su hormoniniais pakitimais. ACE2 receptorių, per kuriuos atakuoja SARS-CoV-2 virusas, yra ne tik kvėpavimo organų ląstelių paviršiuose. Jų esama daugybėje organų, kurie gamina hormonus, įskaitant skydliaukę, antinksčius, kiaušides.

Kai kurie ilgojo COVID simptomai persidengia su menopauzės simptomais, o hormonų pakaitinė terapija gali būti vienas iš kelių koreguoti simptomus. Tačiau norint išsiaiškinti, ar toks gydymo kelias yra saugus ir efektyvus, bus būtini klinikiniai tyrimai. Paraiškos vykdyti tokius tyrimus jau yra pateiktos.

Per praėjusius metus medicininėje srityje įvyko labai daug dalykų, o dabar sveikatos srities mokslininkams teks nagrinėti, kurie poveikiai žmonių organizmams atsirado tiesiogiai dėl viruso, o kurie – dėl galingo visuomenės veikimo sutrikdymo pandemijos metu.

Bet aišku yra tai, kad ilgalaikiai COVID-19 simptomai pasitaiko ganėtinai dažnai ir kad moksliniai tyrimai, analizuojantys jų priežastis ir gydymo būdus, bus reikalingi ir tada, kai pati pandemija bus pažabota.

Ilgasis COVID – vis dar labai intensyviai tyrinėjama ir kol kas nelabai gerai suprantama būklė, nors mokslininkų ir medikų žinios apie ją sparčiai auga. Iki šio laiko sukauptas žinias apžvelgė ir suprantama kalba perteikė Londono Karaliaus koledžo (JK) genomikos epidemiologijos profesorė Frances Williams.

Nustačius, kokiems asmenims kyla didesnė ilgojo COVID grėsmė ir kokie mechanizmai lemia tokius simptomus, būtų galima ieškoti tinkamiausių gydymo būdų ar dar pačioje ligos pradžioje taikyti priemones, kurios apsaugotų nuo ilgalaikių pasekmių.

Pažeidžiamumas – plataus masto

Ilgąjį COVID galima apibūdinti ilgu simptomų sąrašu, kuriame gali (bet neprivalo) būti dusulys, smarkus nuovargis, galvos skausmas, uoslės ir skonio jutimų susilpnėjimas arba pakitimai.

Santykinai nemažos apimties – 384 asmenų, kurie COVID-19 sirgo pakankamai sunkiai, kad būtų gydomi ligoninėje – mokslinis tyrimas parodė, kad 53 procentams po 2 mėnesių nuo ligos išliko dusulys, 34 proc. – kosulys, 69 proc. – nuovargis.

Kitas tyrimas, pačių pacientų pateikiamus duomenis rinkęs per programėlę „COVID Symptom Study“, rodo, kad 13 proc. žmonių, kurie patyrė COVID-19 simptomus, juos juto ilgiau nei 28 dienas, o 4 proc. simptomus junta ir po 56 dienų nuo ligos pradžios.

Tikriausiai neturėtų stebinti tai, kad žmonės, kurių ūmioji ligos fazė buvo sunkesnė (ir apibūdinama daugiau nei penkiais simptomais) dažniau kamuojasi ir su ilguoju COVID. Panašu, kad ilgiau juntamų simptomų rizikos veiksniai yra vyresnis amžius bei moteriška lytis, taip pat – didesnis kūno masės indeksas.

Programėlę simptomams apibūdinti dažniau naudojo sportiškesnė populiacijos dalis, labiau besirūpinanti savo sveikatos reikalais. Todėl tikrai stebina tai, kad tokia didelė tos populiacijos dalis skundžiasi simptomais net po mėnesio ar dviejų nuo ligos pradžios. Įprastai tai nėra tie žmonės, kurie yra labai jautrūs ar pažeidžiami COVID-19.

Dar vienas kol kas tik preliminarus mokslinis tyrimas, kuris iki šiol nebuvo recenzuotas, rodo, kad SARS-CoV-2 gali ilgam paveikti žmonių organus. Tačiau šio tyrimo dalyvių profilis yra visai kitoks, nei programėlės naudotojų.

Į pastarąjį tyrimą buvo įtraukti 200 asmenų, kurie pasveiko po COVID-19. Nustatyta, kad pacientai patyrė nestiprius organų pažeidimus: 32 proc. – širdies, 33 proc. – plaučių, 12 proc. inkstų. Daugybiniai organų pažeidimai buvo nustatyti 25 proc. to tyrimo dalyvių.

To tyrimo dalyvių vidutinis amžius buvo 44 metai, tad tai yra santykinai jauna, darbingo amžiaus populiacijos dalis. Iš jų tik 18 proc. buvo gydomi ligoninėje. Tai reiškia, kad ilgalaikis organų pažeidimas gali vykti ir tuomet, kai ūmiosios ligos eiga nėra labai sunki ir reikalaujanti gydymo ligoninėje. Anksčiau turėtos lėtinės būklės – II tipo diabetas ar ischeminė širdies liga – taip pat nėra būtinos, kad pacientui būtų pažeisti organai.

Tai kas vyksta?

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių žmonės simptomus pandemijos metu gali justi ir po kelių mėnesių nuo ligos virusinės fazės. Tačiau išanalizuoti tai, kas vyksta vienose kūno vietose gali būti lengviau, nei sužinoti, kas vyksta kitose.

Kuomet simptomai aiškiai rodo vieno konkretaus organo veiklos sutrikimą, tyrimas būna ganėtinai nesudėtingas. Tarkime, jeigu pacientas junta širdies „permušimus“, kardiologai gali išanalizuoti elektros sroves aplink širdį. Arba, jeigu pacientas labiausiai skundžiasi dusuliu, pulmonologai analizuos plaučių funkciją – audinių elastingumą, dujų apykaitą.

Norint nustatyti, kiek sutrikusi inkstų funkcija, atliekami paciento kraujo ir šlapimo tyrimai, vertinami įvairių komponentų kiekiai ir pagal tai sprendžiama, kaip gerai inkstai filtruoja šalintinus gyvybinės veiklos produktus.

Kur kas sunkiau surasti kas lemia tokius simptomus, kaip nuovargis. Kitas neseniai atliktas didelės apimties tyrimas parodė, jog šis simptomas buvusiems COVID-19 pacientams yra labai būdingas – juo skundžiasi daugiau nei pusė pasveikusiųjų – ir, panašu, net nesusijęs su ūmiosios ligos fazės sunkumu.

Maža to, tyrimai parodė, kad tiriamųjų uždegimo rodiklių lygis nėra pakilęs. Tai reiškia, kad nuovargį lemia ne ilgai trunkantys uždegiminiai procesai ar viršvalandžius dirbanti imuninė sistema.

To tyrimo autoriai nurodė, kad vienas iš ilgojo COVID rizikos veiksnių yra moteriška lytis (tokią pačią išvadą galėjo daryti ir „COVID Symptom App“ programėlės tyrimo autoriai). Dar viena intriguojanti išvada – kad ilgalaikius simptomus dažniau patiria žmonės, kuriems anksčiau diagnozuota depresija arba nerimo sutrikimai.

Nors vyrams yra didesnė ūmios ligos eigos rizika, atradimas, jog ilgasis COVID labiau būdingas moterims, gali rodyti, kad tai yra kažkiek susiję su hormoniniais pakitimais. ACE2 receptorių, per kuriuos atakuoja SARS-CoV-2 virusas, yra ne tik kvėpavimo organų ląstelių paviršiuose. Jų esama daugybėje organų, kurie gamina hormonus, įskaitant skydliaukę, antinksčius, kiaušides.

Kai kurie ilgojo COVID simptomai persidengia su menopauzės simptomais, o hormonų pakaitinė terapija gali būti vienas iš kelių koreguoti simptomus. Tačiau norint išsiaiškinti, ar toks gydymo kelias yra saugus ir efektyvus, bus būtini klinikiniai tyrimai. Paraiškos vykdyti tokius tyrimus jau yra pateiktos.

Per praėjusius metus medicininėje srityje įvyko labai daug dalykų, o dabar sveikatos srities mokslininkams teks nagrinėti, kurie poveikiai žmonių organizmams atsirado tiesiogiai dėl viruso, o kurie – dėl galingo visuomenės veikimo sutrikdymo pandemijos metu.

Bet aišku yra tai, kad ilgalaikiai COVID-19 simptomai pasitaiko ganėtinai dažnai ir kad moksliniai tyrimai, analizuojantys jų priežastis ir gydymo būdus, bus reikalingi ir tada, kai pati pandemija bus pažabota.

Komentarai (1)