1991 m. sausio įvykiai Lietuvoje nebuvo vienintelis atvejis, kuomet paskutiniais SSRS gyvavimo metais pamažu yrančios valstybės vadai prieš protestuotojus įvairiose respublikose pasitelkė jėgą. Vis dėlto, kaip rodo istorija, dažniausiai nepriklausomybės ir permainų siekiančius judėjimus sovietinių pajėgų smurtas tik sustiprindavo.

Kviečiame susipažinti su dar 4 atvejais, kuomet SSRS pajėgos sovietinėse respublikose ar jau Nepriklausomybę paskelbusiose valstybėse neramumus malšinti ar valstybines įstaigas užimti bandė pasitelkdamos grubią jėgą.

Kazachstanas, 1986 m.

Pirmąja sovietine respublika M.Gorbačiovo valdymo metais, kurioje protestai buvo malšinami jėga, tapo Kazachstanas.

1986 m. gruodžio 17 d. keli tūkstančiai protestuotojų, kurių daugumą sudarė jauni kazachų studentai, išėjo į Kazachstano sostinės Alma Atos (dabar Nursultanas) gatves, protestuodami prieš tai, kaip su jais elgiamasi jų šalyje.

Michailas Gorbačiovas neseniai buvo paskelbęs perestroikos ir viešumo politikos pradžią, bet tai, kas vyko Kazachstane, šių lozungų neatitiko.

Ilgametis Kazachstano komunistų partijos pirmasis sekretorius, kazachas Dinmuhamedas Kunajevas 1986 m. buvo atstatydintas, o vietoje jo Kazachstano komunistų lyderiu M.Gorbačiovas paskyrė rusą Genadijų Kolbiną. Jis prieš tai niekada negyveno Kazachstane ir su šia šalimi neturėjo nieko bendro.

Protestuotojai piktinosi, kad Kazachstano komunistams vadovauti buvo paskirtas ne kazachas. Ir šis paskyrimas buvo tik paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę – daug jaunų kazachų antrarūšiais savo gimtajame krašte jautėsi seniai.

Tuo metu kazachai Kazachstane nesudarė gyventojų daugumos. Tai lėmė, kad jie buvo nustumti į politinio gyvenimo paribius. Beveik visus svarbiausius postus užėmė imigrantai iš kitų SSRS respublikų, pirmiausia Rusijos. Rusų kalba viešajame gyvenime buvo beveik visiškai išstūmusi kazachų kalbą.

Protestuotojai žygiavo per Alma Atos centrą, o galiausiai prasidėjo susirėmimai. Kazachijos SSR Vidaus reikalų ministerijos pajėgos drauge su daugiausia rusų tautybės savanoriais ėmė protestus malšinti jėga. Dalis rusų tautybės darbininkų iš gamyklų buvo vežami į Alma Atos centrą, kad padėtų pareigūnams.

Nors protestuotojai buvo išsklaidyti, bet pavieniai susirėmimai gatvėse, universitetų auditorijose ir bendrabučiuose tęsėsi iki gruodžio 19 d.

Oficialiais duomenimis, per protestus žuvo 3 žmonės. Neoficialiais duomenimis, žuvusiųjų skaičius siekė beveik 200, sklandė gandai apie masinius kapus. Daug protestuotojų pateko į kalėjimus, prarado darbus ar buvo išmesti iš universitetų.

Protestuotojų reikalavimai įgyvendinti nebuvo – iki 1989 m. G.Kolbinas liko pirmuoju partijos sekretoriumi. Tačiau protestai paskatino nepasitenkinimą sovietine valdžia šalyje.

Galiausiai, žlungant SSRS, 1991 m. Kazachstanas paskelbė nepriklausomybę.

Dabar 1986 m. gruodžio protestai didelei daliai kazachų yra didžiavimosi savo šalimi šaltinis. Kazachai mėgsta atkreipti dėmesį, kad protestuoti prieš SSRS valdžią pradėjo pirmi ir kad būtent 1986 m. gruodžio įvykiai buvo pirmasis SSRS žlugimo ženklas.

Kita vertus, teigti, kad 1986 m. gruodžio įvykiai šalyje yra vertinami vienareikšmiškai, negalima.

Kazachstanui atkūrus Nepriklausomybę, šalis vis dėlto nepasuko demokratijos keliu. Žodžio laisvė ir žmogaus teisės netrukus imtos varžyti, o valdžioje kaip diktatorius įsitvirtino Nursultanas Nazarbajevas. Jis šalies prezidento pareigas ėjo iki 2019 m., kai netikėtai atsistatydino.

1986 m. N.Nazarbajevas buvo sovietinio Kazachstano ministras pirmininkas. Vėliau N.Nazarbajevas ne kartą teigė, kad tuomet palaikė protestuotojus. Jo iniciatyva 2006 m. protestų vietoje iškiltų atminimo monumentas.

Bet ilgamečio diktatoriaus nuoširdumu tiki ne visi. Į klausimus, ar jis prisidėjo žiauriai numalšinant protestus, ar galėjo padaryti daugiau, kad smurto būtų išvengta, iki šiol atsakymų nėra.

Vieni tiki, kad jis tyčia sunaikino ar nuslėpė dokumentus, kurie galėtų rodyti, kad jis prisidėjo prie smurtinio protestų numalšinimo. Kiti atkreipia dėmesį, kad jis visgi buvo vienintelis iš partijos lyderių, išėjęs susitikti su protestuotojais ir raginęs juos elgtis ramiai. Jie teigia, kad N.Nazarbajevas kaip tik užkulisiuose daug dirbo, kad Maskvos reakcija nebūtų dar griežtesnė.

Bet kuriuo atveju, kadangi dabar, oficialios valdžios tvirtinimu, rusai ir kazachai Kazachstane sugyvena labai draugiškai, pernelyg aiškintis, kas iš tikrųjų dėjosi tomis dienomis, nenori niekas.

Sakartvelas, 1989 m.

1989 m. balandžio 9 d. – SSRS kariuomenė jėga užgniaužė taikius protestus Sakartvelo sostinėje Tbilisyje. Šią dieną žuvo 19 žmonių – dauguma jų jaunos merginos. O sužeisti buvo šimtai.

1989 m. balandžio pradžioje už Sakartvelo nepriklausomybę nuo SSRS ir prieš Abchazijos separatizmą pasisakantys demonstruotojai ėmė rinktis Tbilisio centre.

Protestams vadovavo vadinamasis Nepriklausomybės komitetas. Pagrindiniai du protestuotojų reikalavimai buvo atkurti Sakartvelo nepriklausomybę ir nubausti abchazų separatistus.

Į taikias demonstracijas, priminusias tas, kurios vyko Lietuvoje, susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Demonstracijų epicentras buvo didelė aikštė šalia parlamento pastato, esančio Rustavelio gatvėje, pačioje Tbilisio širdyje.

Vietiniai komunistų lyderiai nesugebėjo užgniaužti protestų. Galiausiai pirmasis Sakartvelo komunistų partijos sekretorius Džumberas Pastiašvilis kreipėsi į sovietų valdžią su prašymu panaudoti SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžius dalinius, kad būtų „atkurta tvarka“.

Daliniams vadovavo pulkininkas generolas Igoris Radionovas. Likus kelioms minutėms iki 4 valandos ryto balandžio 9 dieną, generolas Radionovas nurodė kareiviams išvyti protestuotojus iš aikštės ir atlaisvinti aikštę „bet kokiomis priemonėmis“. Vietinė milicija prieš pat įvykius buvo nuginkluota.

I.Radionovui pavaldūs kareiviai puolė protestuotojus su guminėmis lazdomis ir aštriais kastuvais, stumdami juos iš aikštės.

Juos parėmė ir šarvuočiai, pajudėję link minios.

Kareiviai panaudojo ir riaušių suvaldymui skirtas dujas. Jie atsisakė pasakyti apsinuodijusiems žmonėms pagalbą teikusiems medikams, kokias būtent dujas jie naudojo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo CN ir CS dujos – ašarinės dujos, graužiančios akis, pažeidžiančios bronchus ir plaučius.

Kilo chaosas ir panika. Minia pradėjo stichiškai trauktis ir bėgti, bet SSRS kariuomenė atitvėrė visus kelius iš aikštės, išskyrus vieną gana siaurą praėjimą. Daug civilių buvo sutrypti. Bent viena auka, 16-metė mergina, buvo kareivių sumušta iki mirties.

Išlikę opozicijos daryti vaizdo įrašai parodė, kaip sovietų kariai kliudo medikams ir netgi puola greitosios pagalbos automobilius, kurie bandė išvežti sužeistuosius iš susirėmimo vietos.

Iš viso susirėmimo metu žuvo 19 civilių, iš jų 17 – moterys.

Aukų skrodimai parodė, kad didžioji dalis mirė uždusę: dalis užduso sutrypti, dalį mirtinai apnuodijo kareivių paleistos dujos. Sakartvelo vietinių valdžios institucijų teigimu, kokios nors medicininės pagalbos prireikė daugiau negu 4 tūkstančiams žmonių.

Kitą dieną SSRS valstybinė televizija dėl įvykių apkaltino protestuotojus. Generolas Radionovas pareiškė, kad protestuotojai pirmieji užpuolė neginkluotus kareivius su peiliais akmenimis ir lazdomis, ir tuomet jie buvo priversti panaudoti jėgą.

Vis dėlto vaizdo įrašai liudijo visiškai kitokią situaciją. Vietinė Sakartvelo televizija transliavo žuvusiųjų nuotraukas. Jose buvo matyti, kad daug jų patyrė galvos ir veido traumas. Vaizdo įrašuose taip pat buvo matyti, kad daug sovietų kareivių ne siekė išstumti minią iš aikštės, o tiesiog puolė ir mušė pavienius protestuotojus.

Konservatyvūs, permainų nenorėję SSRS Politbiuro nariai nedviprasmiškai kalbėjo, kad jei sovietinės respublikos ir toliau sieks nepriklausomybės, tokie įvykiai gali pasikartoti ir vėl.

Visgi nepriklausomybės šalininkų tai negąsdino. Veikiau priešingai – įvykiai Tbilisyje paspartino Sakartvelo žingsnius link nepriklausomybės.

Pirmosiomis dienomis po tragedijos į gatves išėjo jau ne dešimtys, o šimtai tūkstančių žmonių, o balandžio 10 d. šalyje buvo paskelbtas 40 dienų gedulas ir prasidėjo visuotinis streikas. Aikštę kartvelai nuklojo žuvusiems pagerbti skirtomis gėlėmis.

Ypač daug – apie 300 tūkstančių žmonių – balandžio 26 d. susirinko paminėti 1918 m. įvykusio Sakartvelo nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo 71-ųjų metinių.

Galiausiai 1990 m. balandžio 9 d. Sakartvelas paskelbė nepriklausomybę.

Azerbaidžanas, 1990 m.

1990 m. sausio 20 d. gavę vadų įsakymą sovietų kariai, siekdami numalšinti Azerbaidžano nepriklausomybės judėjimą, įsiveržė į Baku gatves ir žudė civilius gyventojus.

Oficialiais duomenimis, žuvo per 100 žmonių, o neoficialiais – 300 ar net daugiau. Įvykiai Azerbaidžane į istoriją įėjo kaip „Juodasis sausis“.

1989 m. Azerbaidžane didelę įtaką įgijo Azerbaidžano liaudies frontas – judėjimas, pasisakęs už nepriklausomybę. Metų pabaigoje Azerbaidžano liaudies frontas perėmė faktinę valdžią kai kuriuose šalies regionuose.

1990 m. pradžioje situacija dar labiau paaštrėjo, kai 1990 m. sausio 9 d. Armėnijos TSR Aukščiausioji taryba balsavo už tai, kad Kalnų Karabacho regionas būtų prijungtas prie Armėnijos. Centrinė SSRS valdžia atšaukti tokio sprendimo neskubėjo. Azerbaidžane kilo didžiulis pasipiktinimas.

Kalnų Karabachas nuo 1923 m. priklausė Azerbaidžanui ir daugelis šalies gyventojų regioną laikė neatskiriama Azerbaidžano dalimi, bet daugumą gyventojų Kalnų Karabache sudarė etniniai armėnai.

Šalyje išplito antisovietiniai ir antiarmėniški protestai bei riaušės, organizuojamos Azerbaidžano liaudies fronto. Ši organizacija pradėjo Baku gamyklose ir įstaigose mobilizuoti azerbaidžaniečius kovai su armėnais.

Vidinių nesutarimų skaldoma prosovietinė Azerbaidžano valdžia nesugebėjo atstatyti tvarkos. Azerbaidžano Vidaus reikalų ministerijai pavaldiems daliniams buvo nurodyta nieko nedaryti, o, neturėdami nurodymų iš centrinės valdžios, sovietiniai kariai irgi liko savo bazėse ir nieko nedarė.

Sausio 13 d. Azerbaidžane prasidėjo prieš etninius armėnus nukreipti pogromai, kurių metu žuvo apie 90 armėnų, o tūkstančiai šios tautybės žmonių ėmė bėgti iš Azerbaidžano. Jų valdžia nestabdė. Situacija darėsi vis labiau nekontroliuojama.

Sausio 15 d. SSRS centrinė valdžia dalyje valstybės (bet ne sostinėje) paskelbė nepaprastąją padėtį, o Liaudies frontas, bijodamas, kad kariuomenei bus įsakyta imtis veiksmų, pradėjo blokuoti karines bazes. Iki šios dienos Liaudies frontas faktiškai perėmė valdžią dar keliuose Azerbaidžano regionuose.

Sausio 19 d. Aukščiausioji SSRS Taryba įsakė Baku įvesti nepaprastąją padėtį. Tai SSRS kariuomenei leido naudoti jėgą. Įsakymą pasirašė ir pats Michailas Gorbačiovas.

Paskelbus nepaprastąją padėtį, naktį iš sausio 19 į sausio 20 d., maždaug 20 minučių po vidurnakčio, prasidėjo operacija „Smūgis“.

Prieš pradedant Baku puolimą, SSRS kariuomenė sunaikino Azerbaidžano valstybinės televizijos ir radijo energijos tiekimo šaltinį, kad likusi šalies dalis bei azerbaidžaniečiai užsienyje nesužinotų, kas vyksta. Televizija ir radijas šalyje užtilo, o laikraščiai buvo uždrausti.

Apie 26 tūkst. sovietų karių sugriovė barikadas ir įsiveržė į miestą. Buvo pasitelkta ir sunkioji ginkluotė – šarvuočiai, tankai.

Turėdami nurodymus numalšinti neramumus mieste bet kokia kaina, jie priemonių nesirinko ir protestuotojus vaikė brutaliais veiksmais, tiesiog atidengę ugnį į minią.

Nors nepaprastoji padėtis jau buvo paskelbta, sostinėje esantys protestuotojai apie tai nieko nežinojo, nes apie tai viešai pranešta buvo tik po kelių valandų nuo Baku puolimo pradžios.

Tada šimtai azerbaidžaniečių jau buvo negyvi ar sužeisti ir gulėjo Baku gatvėse, ligoninėse ar morguose.

Liudininkų pasakojimai teigė, kad sovietiniai kariai tiesiog šaudė į beginklius žmones, jų tankai ir kitos kovos mašinos tyčia puolė civilių automobilius, o medikams buvo trukdoma padėti sužeistiesiems.

Ant žemės gulintys sužeistieji buvo toliau smaigstomi durtuvais.

Žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Oficialiais duomenimis, žuvo 134 žmonės. Neoficialiais duomenimis, civilių aukų galėjo būti daugiau negu 300.

Tarp žuvusių buvo ir sovietinių karių. Jų žūties aplinkybės liko neaiškios – sovietų valdžia teigė, kad juos nukovė ginklu priešinęsi azerbaidžaniečiai, tačiau taip pat bent dalis kareivių sumaištyje galėjo žūti ir nuo saviškių kulkų.

Dabar būtent „Juodąjį sausį“ daug azerbaidžaniečių laiko data, kuomet didžioji dalis šalies tvirtai apsisprendė siekti nepriklausomybės, tarp jų ir tie, kurie iki tol dar tikėjo, kad SSRS įmanoma reformuoti.

1991 m. spalio 18 d. Azerbaidžano parlamentas paskelbė apie šalies nepriklausomybės atkūrimą. 1995 m. M.Gorbačiovas atsiprašė Azerbaidžano gyventojų, pareiškęs: „Nepaprastosios padėties Azerbaidžane įvedimas buvo didžiausia mano politinės karjeros klaida“.

2010 m. sausio 20 d. 20-ųjų „juodojo sausio“ metinių proga žuvusiųjų atminimui buvo atidengtas didingas monumentas.

Nepriklausomybę Azerbaidžanas sugebėjo įtvirtinti. Vis dėlto su laisve ir demokratija šalyje sunkiau. Šalį nuo 1993 m. valdo Alijevų dinastija – 1993–2003 m. Azerbaidžano lyderis buvo Heidaras Alijevas, o 2003 m. prezidentu išrinktas jo sūnus Ilhamas Alijevas, einantis pareigas iki šiol.

Šiuo metu tarptautinės organizacijos Azerbaidžaną priskiria prie „nelaisvų“ šalių, atkreipia dėmesį, kad šalyje stinga demokratinių institucijų, žiniasklaida yra ribojama, protestai prieš valdžią gniaužiami, o teisminė sistema nėra nepriklausoma.

1991 m., Latvija

1991 m. su sovietų pajėgų smurtu susidūrė ne tik Lietuva, bet ir Latvija. Panašūs į Lietuvos įvykiai šalyje įvyko po savaitės – 1991 m. sausio 20 d.

Latvijos Aukščiausioji taryba šalies nepriklausomybę atkūrė 1990 m. gegužės 4 d., SSRS to nepripažino. Kaip ir Lietuvoje, įtampa tarp jėgų, pasisakiusių už nepriklausomybę, ir prosovietinių jėgų Latvijoje augo.

Iškart po Sausio 13-osios įvykių Lietuvoje Latvijos liaudies frontas nusprendė, kad svarbiausiems šalies objektams reikia apsaugos. Frontas kvietė žmones ginti šalies valdžią ir statyti barikadas.

1991 m. sausio 13 d. tūkstančiai latvių mitinguose reiškė paramą Lietuvai, o prie šalies Vyriausybės, Seimo, radijo ir televizijos pradėjo kilti barikados.

Buvo bijoma, kad SSRS gali bandyti valdžią šalyje užimti jėga. Barikadoms naudoti įvariausi objektai – statybinės medžiagos, transporto priemonės, vielomis apraizgytos tvoros. Daug latvių barikadose per artimiausias dvi savaites budėjo ir naktimis.

OMON pareigūnai Latvijoje išties vykdė įvairius išpuolius, nors svarbiausių šalies institucijų ir įstaigų nešturmavo. 1991 m. sausio 14 d. omonininkai puolė du tiltus, buvo sudeginti 17 automobilių.

Sausio 15 d. omonininkai užėmė Minsko milicijos akademijos Rygos padalinį. Sausio 16 d. Vecmilgravio tiltas buvo užpultas dar kartą, vienas žmogus – Latvijos susisiekimo ministerijos vairuotojas Robertas Murnieksas – buvo nušautas.

R.Murniekso laidotuvėse sausio 19 d. dalyvavo tūkstančiai žmonių. Tuo metu SSRS Aukščiausiosios tarybos delegacija, atsiųsta į Latviją, grįžusi į Maskvą pareiškė, esą Latvija nori, kad šalyje įtvirtinant sovietinę santvarką būtų įvestas prezidentinis valdymas.

Sausio 20 d. tapo mirtiniausia diena Latvijoje. Tos dienos vakare, apie 21 val. sovietinės pajėgos atakavo Latvijos vidaus reikalų ministeriją. Ją gynė mažiau žmonių negu kitus svarbiausius objektus – 15 policijos pareigūnų ir apie 100 savanorių.

Per susišaudymą žuvo penki žmonės: du latvių policijos pareigūnai, du žurnalistai ir vienas atsitiktinis praeivis – 17-metis paauglys. Daugiau kaip 10 žmonių buvo sužeista. Visgi OMON pareigūnai ministerijoje neužsilaikė ilgai ir tą pačią naktį paliko pastatą.

Dabar Latvijoje 1991 m. sausio 20 d. yra minima panašiai kaip Lietuvoje 1991 m. sausio 13 d. Apskritai sausio 13–27 d. laikotarpis Latvijoje yra vadinamas Barikadų dienomis.

Komentarai ()