Reakcija į filmą – jau ne pasipiktinimas, o kvatojimas, kurio šalis nepatyrė nuo Gaidajaus komedijų laikų. Interneto naudotojai vienas po kito rašo kandžius komentarus ir kuria memus apie šokių kilimėlį, arbatos namelį, kiaušinių apdorojimo cechą ir kitą gelendžikišką baroką.

Aleksejaus Navalno komandos išleistame „Putino dvaro“ tyrime įspūdinga ir faktūra, ir auditorijos dydis, ir premjeros laikas – filmas pasirodė praėjus dienai po politiko arešto, ir tai, žinoma, tiek žūtbūtinis, tiek ir apmąstytas gestas.

Navalnas smūgiavo, būdamas pažeidžiamiausioje pozicijoje, kai jam gali padaryti bet ką, kai dėl jo išties baisu. Dėl to šis smūgis dar skausmingesnis ir stipresnis.

Tačiau naujojo blokbasterio, kurį pažiūrėjo jau daug nei 45 milijonai [65,5 mln. 2021-01-23] ir tapusio populiariausiu Rusijos ir dar kelių šalių YouTube platformoje, nėra tik demaskavimas ir gesto drąsa. Čia yra dar kai kas labai svarbaus ir, ko gero, naujo.

Visuotinis Rusijos kvatojimas. Socialiniuose tinkluose ir ne tik.

Tačiau panagrinėkime iš eilės.

Neprieinamas šašlykas

Aleksejui Navalnui vardinant visus tuos hektarus, kvadratinius metrus ir už visa tai sumokėtus milijardus, informacija paprasčiausiai netelpa galvoje, atmintyje pasilieka gal tik akivaizdūs palyginimai (39 Monako kunigaikštystės, federalinio masto tiltas į arbatos namelį).

Tyrime iš principo nieko naujo lyg ir nėra, Navalnas seniai pasakoja apie korupciją aukščiausiose RF valdžios sluoksniuose, todėl čia sensacingas, visų pirma, su niekuo nepalyginamas mastas, o antra, ne tiek stulbinama beskonybė, kuria postsovietinį žmogų nustebinti sunku (prisiminkime Janukovičiaus dvarą Mežigorijoje), kiek prabangos beprasmybė, kruopščiai saugoma nuo pašalinių akių. Prie jos negalima prisiartinti nei sausuma, nei jūra, ir net oro erdvė virš jo uždaryta skrydžiams. FSO ir FSB saugoma neprieinama tvirtovė.

Tačiau Europos istorijos amžiai pripratino mus, kad dvaras statomas demonstravimui – didybės, galios, turtų. Tai yra ritualo, ceremonialo vieta, viešas teatras, kuriame vaidinamas valdžios spektaklis. O čionai gi net užsienio oficialios delegacijos nepasikviesi, nekalbant jau apie ne tokią reikšmingą publiką.

Su kuo gi drauge grožėtis dvaro scenoje vaidinamu spektakliu ar grakščiu šokiu ant stulpo? Su kuo išrūkyti vienetinį kaljaną, paragauti nuosavo vynuogyno vyno, pašokti akvadiskotekoje? Prieš ką išlošti kazino ar požeminėje ledo ritulio arenoje? Ką aplenkti žaisline mašinėle. Galų gale, nustebinti „kambariu purvui“.

Žinoma, yra siauras labiausiai atsidavusių, artimiausių draugų ratas (gerai apibrėžtas tyrime), tačiau juos nustebinsi tik kartą, o paskui visa tai – kaip šašlykas kaimyninėje sodyboje.

Neišpasakyta prabanga visai tipiška autoritarinei valdžiai. Čia stebina kita: ko jie gėdijasi, kodėl slepia tokį grožį? Kodėl atstovas spaudai D. Peskovas tikina, kad „Putinas jokių dvarų neturi“, užuot išdidžiai atsakęs: „Turi, na ir kas?“

Slaptas dvaras, paslėpti turtai – juk tai ne valdžia, ne didybė. Tai – Vienišas kalnas, gobšūs gnomai, auksą sergstintis drakonas.

Tačiau Gelendžike jokių drakonų nėra, ir tik narsūs Navalno tyrėjai pažvelgia į slepiamą rezidenciją, kaip Tolkieno hobitai, prasmukę į ugnimi alsuojančio Smaugo irštvą.

O irštvoje vyksta begalinis remontas, nes po statybų viską padengė pelėsis, ir tai jau visai nesuvokiama: nejaugi netgi čia negalėjo padaryti normaliai? Kodėl už tokius pinigus kuriama tokia vidutinybė. Netgi ne stiliaus, o elementariausia technine prasme.

Akivaizdžiau nesugalvosi, šis dvaras – tikra dabartinės Rusijos valdžios sistemos metafora. Auksas ir pelėsiai.

Dangaus bausmė

Antras (iš tikrųjų pagrindinis) siužeto apie dvarą herojus – pats Navalnas. Feisbuko laikjuostėje blykstelėjo ir, kaip dažniausiai būna, pranyko (negaliu nei pacituoti, nei nurodyti autoriaus) įdomi simbolinių, mitologinių detalių analizė.

Viena vertus, gnomiškas rezidencijos šeimininko (kas jis bebūtų) siekis su visais nesuskaičiuojamais turtais pasislėpti bunkeryje, įsirausti po žeme į urvą. Antra vertus – drakoniškas Navalno pyktis, kuris tiesiogine prasme nusileido iš dangaus, kad užlietų Gelendžiką tiesos šviesa ir sarkazmo napalmu.

Jo sulaikymas tik stiprina efektą: ši ugnis liepsnoja net iš „Matrosskaya Tishina tardymo izoliatoriaus ir matoma visam pasauliui. Kuo sunkesnės grandinės, tuo stipresnis darosi sulaikytasis. Ir tuo stipresnis jo priešų siaubas – o tai reiškia, didesnė neištaisomybės rizika.

Pastarosiomis dienomis daug kalbėta apie sugrįžusio į Maskvą Navalno išaugusį politinį svorį. Ir apie tai, kad be šio faktoriaus filmas nebūtų iššovęs – na, dvaras ir tiek, nors ir toks milžiniškas ir absurdiškas.

Suprantama, premjeros data – ne menkiau svarbu, nei pats tyrimo turinys. Ir drauge jie susideda į paprastą ir visiems aiškų Navalno kreipimąsi: „Aš grįžau ir aš nebijau. Ir jūs, brangieji rusai, irgi nebijokite“.

Briliantinė ranka

Filme minimi skaičiai ne šiaip didžiuliai, jie groteskiški, protu nesuvokiami ir šia prasme kone abstraktūs. Šimtas milijardų rublių ar dolerių – vidutiniam rusui sunku apčiuopti skirtumą, jis tiesiog supranta, kad tai yra gerokai daugiau, nei đ∀^%⅁@.

Tačiau yra išties įsimintinų detalių, kad ir tas jūsų svetainės dydžio „kambarys purvui“. Ar tualetinis šepetys, kurį taip patogu palyginti su jūsų alga.

Čia ir pasigirsta jau ne pasipiktinimas, o visaliaudinis kvatojimas, kurio šalis negirdėjo nuo Gaidajaus komedijų laikų. Internautai pakniopstomis rašo kandžius komentarus ir kuria memus apie šokių kilimėlį, arbatos namelį, kiaušinių apdorojimo cechą ir kitą gelendžikišką baroką.

O leidinys Meduza, užuot užsiėmęs nuobodžia politologija, operatyviai išleido internetinį žaidimą, kuriame siūloma atspėti, ko nėra dvare, kuriame, regis yra „visai viskas“. Ir juk pamename, kad tai ne šiaip dvaras, o, kaip pačioje filmo pradžioje pastebi Navalnas, savotiškas psichologinis jo šeimininko portretas. Štai jis, jautriausias, skausmingiausias paviešinimo momentas. Štai iš ko juokiasi dešimtys milijonų YouTube žiūrovų.

Šis visuotinis kvatojimas, panašu, ir yra pagrindinis gaivinantis, išlaisvinantis Navalno filmo efektas. Juokdamiesi mes kol kas neišsiskiriame su praeitimi, tačiau, galbūt, įeiname į ateitį.

republic.ru

Komentarai (20)