Mūsų pajūryje ir pamaryje iki šiol galima rasti įvairiausių Antrojo pasaulinio karo reliktų – nuo tvirtų bunkerių, besirangančių apkasų iki užsilikusių sprogmenų, ginkluotės elementų ar karių buities rakandų. Tačiau vienas objektas yra itin mįslingas, apgaubtas nepermatomu istorinės paslapties šydu ir likęs tolimame visuomenės pažinimo užribyje.

Tai – Kuršių nerijoje, Alksnynėje, sovietmečiu įrengta žvalgybinių, torpedomis ginkluotų povandeninių laivų bazė. Jos likučius galima rasti ir apžiūrėti būtent žiemą, nes šiltuoju metų laiku viską patikimai paslepia suvešėjusi žolinė augmenija ir pakilęs Kuršmarių vanduo.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pastatyta povandeninių laivų švartavimosi vieta buvusi tokia įslaptinta, griežčiausiai saugoma, jog rasti gyvų liudytojų, ką nors žinančių apie šį vaiduoklį, tolygu ieškoti adatos šieno kupetoje. Vis dėlto „Savaitės ekspresui“ pavyko gauti informacijos, kuri iki šiol viešai niekur nebuvo skelbiama.

Praeities šešėliai

Po 1939-ųjų Klaipėdos krašto aneksijos daugiausiai išliko vokiečių karo inžinierių sukonstruotų paveldo objektų. Sovietinė armija į minėtą teritoriją įžengė 1944-1945 m. Pokariu įsigaliojo nauja tvarka, kuri savo griežtumu bene labiausiai atsispindėjo pajūryje, tapusiame pasienio ruožu.

Istorikai pastebi, jog geležinė uždanga pajūryje buvo nuleista iškart po karo, jau 1945 m. Baltijos pajūris tapo uždaras: vaikščioti, maudytis buvo galima tik šviesiuoju paros metu, nes vakarop pasieniečiai paplūdimiuose išakėdavo plačią juostą, kuri turėjusi parodyti į krantą galimai išsilaipinsiančių diversantų pėdsakus. Sutemus papildomai įsižiebdavo ir galingi prožektoriai.

Kuršių nerija apskritai buvo paskelbta griežčiausiai saugoma zona, į kurią patekti galėjo ne visi. Net miestiečių patogumui prieškariu kursavusių keltų reisai į Smiltynę buvę nutraukti, patekti į Užmarį kurį laiką galėjai tik valtimi bei gavęs specialų kariškių ar pasieniečių leidimą. Nustatytu intervalu šią teritoriją šukuodavo kariškių patruliai, vedini šunimis. Aplinka dar stebėta ir iš pasieniečių paskubomis pastatytų bokštelių.

Nors oficialiai tokių priemonių buvo imtasi esą saugant pasienį nuo iš jūros pasirodyti galėjusių mitinių įsibrovėlių, iš tiesų tikslas buvo kitoks: užkirsti kelią bėgliams iš sovietų Lietuvos.

Natūralu, jog tai, kas dėjosi Kuršių nerijoje už tokios geležinės uždangos, buvo užmaskuota tirštu rūku. Mįslingai sudegė sklandymo mokykla Nidoje, Smėlio karčema Smiltynėje bei… paslapčia buvo įrengta povandeninių laivų bazė.

Apie jos egzistavimą žinojo vienas kitas, šio objekto istorija apaugo gandais, mitais, mat informacijos nutekėjimas galėjo baigtis liūdnai. Apie keistus manevrus Kuršių mariose išdavė nebent tai, jog netikėtai ir dėl nepaaiškinamų priežasčių nuspręsta pagilinti marių farvaterį į pietus nuo Kiaulės Nugaros. Jau tada įtarta, jog tai niekaip nesusiję su uosto krova, – šuo pakastas kažkur kitur.

Taip paslapčia, patyliukais, spėjama, penktojo dešimtmečio pabaigoje arba šeštojo pradžioje Kuršių mariose ties Alksnyne (apie 1 km į šiaurę nuo dabartinio kontrolės posto) išdygo dar neregėtas objektas. Nuo kranto į vandenį nusidriekė platus, tvirtais poliais paremtas medinis tiltas, kurio pabaigoje lygiagrečiai su nerija kyšojo stačiakampio formos betoninė konstrukcija.

Detalių dėlionė

Lengviau rasti mįslingosios povandeninių laivų švartavimosi vietos likučius galima žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai nudžiūva nendrės, nusenka marių vanduo. Nuo Naujosios perkėlos važiuojant link Alksnynės, toje vietoje, kur plentas leidžiasi nuo kalno, į kairę atsišakoja vos matomas keliukas. Sovietmečiu jis buvęs išklotas geležinėmis plokštėmis: jų fragmentų randama iki šiol. Už prie pat plento esančios priešgaisrinės juostos žemyn į pamarį besidriekiantis keliukas nuveda tiesiai prie į žemę įkasto betoninio stulpelio su styrančiais vamzdžiu ir geležiniais strypais (šio relikto paskirtis iki šiol neaiški).

Pamaryje nuo kranto į vandenį driekiasi keturiomis eilėmis sukaltų apdegusių medinių polių juosta, kuri giliau nendryne dar turi išlikusių pertvarų. Žvejai pasakoja, kad šioje vietoje, apie 20 metrų nuo kranto, po vandeniu glūdi ir betoninė konstrukcija. Pačiame krante, netoli betoninio stulpo su vamzdžiu, galima rasti ir cementinį į žemę įkastą šulinio žiedą. Šis iš pirmo žvilgsnio primintų Antrojo pasaulinio karo laikų vokišką Kocho bunkerį, tačiau yra kitoks (skiriasi konstrukcija) ir labiau sietinas su sovietmečio palikimu.

Baltijos jūros šalių jūrinio paveldo ir krantų kultūros monitoringo darbo grupės narys, uostamiesčio paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas „Savaitės ekspresui“ pasakojo, jog apie Alksnynės povandeninių laivų bazės paskirtį sužinoti dabar yra itin keblu.

„Sunku pasakyti, kaip atrodė ta bazė jos veikimo laikais ir nuo kada ji buvo nebenaudojama. Mano žmona pasakojo, kad dar aštuntajame dešimtmetyje Kuršių mariose mačiusi plaukiančius ir baugiai, lyg vaiduokliai atrodžiusius povandeninius laivus, kurių kyšodavo viršutinė pusė iš vandens. Įvairūs klaipėdiečiai, pažįstami taip pat dalijosi tik prisiminimų nuotrupomis. Sakydavę, kad tie laivai švartuodavosi naktimis“, – teigė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis specialistas.

Svarstoma, kad pamaryje dėl mažo gylio švartuotis galėję nedideli sovietiniai povandeniniai laivai, kurie buvo varomi elektra ir dyzelinu. Tokie priklausė tipams „Малютка“ (liet. mažylis, „M“) ir vidutiniams (rus. „Средняя“, „С“). Mažiausieji elektriniai-dyzeliniai laivai turėjo 2 torpedų užtaisus, 36 karių įgulą ir buvo skirti priekrantės žvalgybai. Vidutiniuose ekipažas – 36-46 žmonės, ginkluotė – 6 torpedos.

„Viena iš versijų: mažieji povandeniniai laivai į Alksnynės bazę atplaukdavo įkrauti akumuliatorių. Šie atrodė kaip dabartiniai mašinų, tik daug didesni: apie 50X60 cm. Laive būdavo keletas jų. Tokiu atveju krante turėjo būti ir transformatorinė. Prieš keletą dešimtmečių man vienas žmogus buvo atnešęs ir sovietinių skutimosi putų tūtą su užrašais „Москва“, „Свобода“ bei sovietinės uniformos antpetį. Sakė radęs būtent netoli tos vietos, kur buvęs medinis tiltas. Jis vedė į mariose pastatytą švartavimosi vietą ir gerokai apdegė 2006 m. Alksnynę nusiaubusio gaisro metu. Būtent po to gaisro man ir pavyko pamatyti tai, kas liko iš tilto, nes pakrantėje buvo iškirstos nendrės“, – pasakojo L. Kavaliauskas.

Tiltas galėjo apskritai sudegti, jei jo ir nendrynų nebūtų iš marių pusės gesinęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laivas „Šakiai“.

Tarpinė stotelė

Lietuvos inžinierius hidrotechnikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras ir buvęs ilgametis Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vyriausiasis mokslinis darbuotojas Brunonas Gailiušis „Savaitės ekspresui“ pasakojo, jog gūdžiu sovietmečiu jam tekdavę vykti į Kuršių neriją, plaukti mariomis moksliniais tikslais.

„Būdavo organizuojamos ekspedicijos, mes dalyvaudavome jose kaip hidrologai. Bet į tą vietą, kur įrengė povandeninių laivų bazę, mūsų neleisdavo. Ten nuolat budėdavo ginkluoti kariškiai: iš pradžių matėme jūreivius, vėliau – vilkinčius kitokias uniformas. Ta vieta būdavusi uždrausta zona. Kalbu apie septintą-aštuntą dešimtmečius. Pats povandeninių laivų nemačiau, tačiau sklido legendos apie juos. Esą atplaukia naktį, slapta, tokie mažos grimzlės dyzelinukai. Šiuo tikslu apie 1960-1961 m. iki 8 metrų buvo gilinamas ir vadinamasis naujasis farvateris, kuriame gylis buvo apie 5 m. Pasakota, kad povandeninių laivų bazė įrengta tuoj po Antrojo pasaulinio karo: penktojo dešimtmečio pabaigoje arba šeštojo pradžioje“, – prisiminimais dalijosi mokslininkas.

Jis samprotavo, jog versija apie akumuliatorių įkrovimą yra tikėtina, nes kariškiai budėjo pakrantėje net ir tada, kai laivai nebeatplaukdavo.

„Manykime, kad ten būta kažkokio materialaus, brangaus turto. Kad ir transformatorinė. Žinote, labai sudėtinga ką nors pasakyti, nes apie tą bazę kalbėta pašnibždomis. Ji buvusi savotiška legenda, žmonės neretai pasakodavo ir pramanytus dalykus. Savo akimis viską išvysti galėjo nebent kariškiai arba specialias užduotis turėję mokslininkai. Pavyzdžiui, kolega dr. Juozas Dubra, kuris šeštojo dešimtmečio pabaigoje vaikščiojo pamariu ir matavo vandens tėkmės greitį“, – pasakojo B. Gailiušis.

Deja, dr. J. Dubra Anapilin iškeliavo 2018-aisiais. Savo įžvalgomis su „Savaitės ekspresu“ pasidalijo jo sūnus, dabartinis Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos Navigacijos katedros vedėjas dr. Vytautas Dubra.

„Man yra tekę ne kartą devintajame dešimtmetyje ties ta vieta plaukti laivais. Labai keistas objektas. Jis – tarsi nebaigtas, lyg koks prototipinis, bandomasis. Galbūt užmojai buvę didesni, norėta įrengti nuolatinę povandeninių laivų ir didesnių, kitų tipų, bazę, bet nebepavyko. Tie įrenginiai – tiltas ir pontonas – atrodė nerimtai, per paprasti. Vis dėlto galima samprotauti, kad Alksnynės bazė galėjo būti naudojama kaip tarpinė stotelė“, – teigė V. Dubra.

Anot jo, laivai plaukiojo iš Baltijsko uosto Kaliningrado srityje į Liepojos uostą Latvijoje.

„Pastarajame uoste navigacinės sąlygos gana sudėtingos. Jei kyla vėjas, pradeda ridentis aukštos bangos, Liepojos uostas greitai uždaromas, įvedami apribojimai. O Klaipėdoje – kitaip. Tad galbūt bazė Kuršių nerijos pakrantėje buvusi kaip laikinas prieglobstis laivams, laukiantiems, kol navigacinės sąlygos pagerės ir bus galima įplaukti į Liepojos uostą? Jei šis dėl kokių nors priežasčių užblokuojamas, tada lieka atsarginis variantas Kuršmarėse“, – svarstė pokalbininkas.

Klaipėdoje – vokiečių

Be kita ko, povandeninių laivų švartavimosi bazė buvo įrengta ir uostamiestyje. Antrojo pasaulinio karo metais, 1940-1944 m., tuometiniame Mėmelyje buvo dislokuota vokiečių vadinamųjų „u-botų“ 24-oji flotilė. Skirtingais metais flotilėje buvo iki 53 „u-botų“. 24 povandeniniai laivai Klaipėdoje dalyvavo kariniuose antpuoliuose, o 19 buvo naudojami kaip mokomieji. Karo viduryje flotilė jau buvo vien mokomoji. Povandenininkai mokėsi orientavimosi, taikinio paieškos ir kontakto su juo išvengimo.

Flotilė išformuota 1944 m., tačiau dabartinėje uždaroje Klaipėdos laivų remonto įmonės teritorijoje, į pietus nuo Kruizinių laivų terminalo, vis dar yra likusi istorinė krantinė su povandeniniams laivams skirtais ypatingais švartavimosi knechtais. Jie yra ne ant krantinės, kaip įprasta, o pačioje krantinėje, paslėpti tarp vandens ir krantinės viršaus.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Vakarų ekspresas

Autoriai: Denisas Nikitenko

Komentarai (3)