Banginiai, delfinai ir jūrų kiaulės su vėžiu kovoja daug geriau, nei mes, ir dabar prisiartinome prie supratimo, kaip jiems tai pavyksta.

Imant bendrai, bangininiai yra ilgiausiai gyvenantys žinduoliai, kai kurių banginių rūšių atstovai sutinka ir savo 200-ąjį gimtadienį. Kaip tai įmanoma – paslaptis, nes turint omenyje, kad tai visai nemaži gyvūnai, jų kūne yra daug daugiau ląstelių, nei žmogaus.

„Daugiau ląstelių reiškia didesnę grėsmę, kuriai nors iš jų taps vėžine,” sako Daniela Tejada-Martinez iš Austral universiteto Peru. „Tad, jei esate didelis, ar ilgiau gyvenate, kenksmingomis gali tapti tūkstančiai ir milijonai jūsų ląstelių.”

Tačiau bangininių gyvūnų susirgimų vėžiu dažnis daug mažesnis už daugelio kitų žinduolių, įskaitant žmones. Ši situacija vadinama Peto paradoksu.

„Juokaujama, kad banginiai dėl savo dydžio turėtų jau gimę sirgti vėžiu ir jų neturėtų egzistuoti iš viso,” sako Vincent Lynch iš Buffalo universiteto Niujorke. Jis pažymi, kad banginių egzistavimui yra „super trivialus“ paaiškinimas. „Jie tiesiog išvystė geresnė apsaugos nuo vėžio mechanizmą,” sako jis.

Bet mums dar reikia sužinoti, kodėl ir kaip jie tai padarė.

Tejada-Martinez ir jos kolegos tyrinėjo 1077 auglių slopinimo genus (angl. tumour suppressor genes – TSG). Jie palygino šių genų evoliuciją 15-oje žinduolių rūšių, tarp kurių ir septynios bangininių šeimos rūšys.

Banginių gyvūnų rūšyse vyko teigiama DNR pažeidimą, auglių plitimą ir imuninę sistemą reguliuojančių genų atranka. Komanda dar išsiaiškino, kad bangininiai TSG įgaudavo ir prarasdavo 2,4 kartus dažniau, nei kiti žinduoliai.

„Neketiname imti banginių genų ir perkelti jų žmonėms, taip padarydami juos atsparius vėžiui,” sako Lynchas. „Bet radus genus, kurie svarbūs auglių slopinimui kituose gyvūnuose, ir išsiaiškinus, kaip jie tai daro, galbūt pavyktų pagaminti tokį veikimą mėgdžiojančius vaistus žmonėms.”

Krista Charles
www.newscientist.com

Žurnalo nuoroda: Proceedings of the Royal Society B, DOI: 10.1098/rspb.2020.2592

Komentarai ()