Nauja teorija dėl juodųjų skylių: astrofizikus jaudinančios gravitacijos pabaisos gali būti ne juodos ir ne skylės - tai gali padėti aiškiau suprasti ir tamsiąją materiją

vieno dalyko neikertu su juodosiom skylem. Kaip sviesa negali istrukt, jei gravitacija veikia tik daleles turincias mase. Bet kokiu atveju toks isivaizdavimas, kad BH tera tankesnis kunas nei pvz neutronines zvaigzdes man skamba logiskiai. Nes ir patys mokslininkai netiki kad gamtoj egzistuoja singuliariumai bei begalybes. Vakar paziurejau si video, kur kalbama, kad galbut uz keliu metu pavyks uzfiksuot tamsiaja materija. https://www.youtube.com/watch?v=giCsvWzpkSo

Gravitacija veikia bet kokią energijos formą, ne tik daleles ir ne tik turinčias masę. Be to, gravitacinė sąveika priklauso ne tik nuo masės (energijos), bet ir nuo sukimosi momentų ir elektrinių krūvių. Čia tik Niutono supaprastinime yra vien tik masė.

Skaitinejau pats quaroj apie tai. Kita nuomone dar buvo, kad negali istrukt del erdvelaikio iskreipimo, tai ir nepriejau prie sprendimo. Todel ir uzklausiau, nes nebuvo platesnio paaiskinimo, kad E is esmes lygu m.

Šviesa turi reliatyvistinę masę, atitinkančią jos energiją: E=mc^2 Fotono masė ir tuo pačiu energija atvirkščiai proporcinga bangos ilgiui.

Na taip, E=mc, tačiau tai nesvarbu kai kalbame apie fotonus gravitaciniame lauke. Radijo bangų fotonai turi mažai energijos, rentgeno spindulių fotonai - daug, tačiau gravitaciniame lauke jie bus paveikiami vienodai. Kodėl fotonai negali ištrūkti iš JS? Šviesa visada sklinda "tiesiu" keliu (angl. geodesics). Tiesus kelias mums įprastoje erdvėje yra paprasta tiesė, o gravitaciniame lauke - kreivė. Pabrėžiu, kad geodesics yra keturmatis objektas ir mes jo negalime pavaizduoti trimatėje erdvėje. Tačiau mintis tokia: fotonai juda tik tam tikromis trajektorijomis. Peržengus JS horizontą visos įmanomos trajektorijos, kokiomis gali judėti šviesa - veda į JS centrą. Mes esame pripratę prie paprastos 3D erdvės + laiko, tad mums sunku įsivaizduoti kreivą keturmatį erdvėlaikį. Todėl pateiksiu fiziko L. Susskind'o sugalvotą pavyzdį (Susskind's fish): įsivaizduokime ežerą ir žuvį jame, kuri gali plaukti maksimaliu greičiu pvz 1m/s. Ežero dugne turime sklendę, kurią atidarę galime išleisti iš ežero vandenį. Kol sklendė uždaryta - vanduo visiškai ramus ir žuviai joks pavojus negresia. Atidarius sklendę vanduo pradeda tekėti, kuo arčiau sklendės - tuo greičiau. Žuvis pradės jausti srovę, tačiau kol srovė maža, ji gali laisvai plaukioti kur nori. Kas bus jei žuvis prisiartins per arti sklendės kur srovės greitis daugiau nei 1m/s? Žuvį pagaus srovė ir ji neturės jokių galimybių ištrūkti kad ir kokia kryptimi bandytų plaukti. Panašiai kaip ir JS atveju su fotonais: visos įmanomos žuvies plaukimo trajektorijos veda į angą ežero dugne.

Neišmanai elementarios mechanikos? Mažesnės masės kūnus veikia didesnė gravitacijos jėga, bet jų inercija irgi yra mažesnė. Būtent todėl skirtingos masės kūnai krenta su vienodu laisvojo kritimo pagreičiu. Va elementarus pavyzdys: F = m*a F = G*m1*m2/R^2 (gravitacinės jėgos lygtis, R - atstumas tarp kūnų masės centrų) atitinkamai, a = G*m2/(R^2), kur m2 yra dangaus kūno masė. Iš čia matyti, kad: - kritimo pagreitis nuo krentančio kūno masės nepriklauso - jis proporcingas dangaus kūno masei - jis atvirkščiai proporcingas atstumui tarp kūnų masės centrų Va taip.

. Iš šios formulės išeina, kad fotonai gali turėti energijos neturėdami masės, nes jie turi momentą. Fotonai yra kvantinės fizikos objektas, gravitacija yra bendrojo reliatyvumo objektas. Kaip sujungti kvantinę fiziką su bendruoju reliatyvumu - šviesiausi planetos protai nesugalvojo. Tad jei žinai kvantinės gravitacijos teoriją - pasaulinė šlovė ir garbė garantuota. Klasikinė fizika pasižymi tuo, kad nekreipia dėmesio į kvantinius efektus, bei turi absoliučias kordinates ir absoliutų laiką (priešingai nei BRT)

Bet kas, turintis rimties masę. Fotonas tokia nepasižymi.