Kaip šaltame Marse galėjo būti skysto vandens? Nauji tyrimai atskleidžia, kad anksčiau Raudonoji planeta buvo visai kitokia ()
Senovės Marse buvo daug skysto vandens – jūros, upės, ežerai. Jie paliko pėdsakus, kuriuos matome ir šiandien. Tai – ir molingos uolienos, ir upių išgraužtos vagos, ir senkančių jūrų pakrančių nuosėdos. Iš kitos pusės, Saulė jaunystėje buvo blausesnė, tad Marso klimato modeliai rodo, jog planetos temperatūra nelabai galėjo būti aukštesnė, nei šiandien. Kaip šaltame Marse galėjo būti skysto vandens?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujame tyrime pateikiamas galimas atsakymas – Marsas šiltas būdavo tik protarpiais, po šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo į atmosferą. Pagrindinė senovinio Marso klimato modelių problema – pagrindinės šildančios dujos, anglies dvideginis ir metanas, nepajėgtų pakelti Marso temperatūros iki reikalingos skystam vandeniui. Bet reikalingą temperatūrą galima pasiekti, jei atmosferoje būtų daug vandenilio dujų.
Iš kitos pusės, lengvos vandenilio dujos neišsilaiko Marso gravitaciniame lauke, tad palyginus greitai pabėgtų į kosmosą. Be to, senovinės Marso uolienos rodo, kad atmosfera buvo labiau oksiduojanti (turinti daug deguonies), nei redukuojanti (turinti daug vandenilio).
Naujojo tyrimo autoriai sumodeliavo Marso klimatą, įvertindami, kaip ugnikalnių išsiveržimai galėjo papildyti atmosferą vandeniliu ir kaip įvairūs procesai vandenilį pašalindavo. Gauti rezultatai rodo, kad Marso klimatas galėjo būti šiltas ir drėgnas kelis šimtus tūkstančių metų po stipraus ugnikalnio išsiveržimo ar didelio asteroido smūgio, o vėliau atšaldavo ir tapdavo oksiduojantis.
Laikui bėgant ugnikalnių išsiveržimai ir asteroidų smūgiai retėjo, tad ir klimatas tapo vis šaltesnis bei oksiduojantis. Šiandieniniai duomenys apie praeities geologinius (areologinius?) procesus neleidžia patvirtinti ar paneigti, kad Marso jaunystėje klimatas šiltas buvo tik retkarčiais. Iš kitos pusės, gana aišku, kad truputį vėliau, prieš 3,2-3,6 mlrd. metų, vandens Marse būta epizodiškai.
Visgi šis modelis gerai apjungia klimato ir geologinius duomenis, o ateityje Perseverance ir kitų misijų surinkti duomenys turėtų padėti išsiaiškinti, ar tikrai jauname Marse vanduo galėjo būti tik kartkartėmis nutinkantis reiškinys.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.
