Apie komunizmo įsigalėjimą Rusijoje, Kinijoje ar Vietname girdėję yra daugelis. Tačiau XX a. komunistinėms idėjoms sparčiai sklindant po Aziją, komunistiniai perversmai šiame žemyne neaplenkė ir mažiau žinomų valstybių, kuriose gyveno mažiau gyventojų ir daug jų buvo klajokliai. Viena tokių valstybių – Mongolija, kuri turėjo ir savo į stalinistinę panašią diktatūrą, ir „klasės priešų“, kuriais šioje šalyje pirmiausia tapo budistai, valymus.

XX a. pradžioje Mongolijoje vis dar egzistavo daugybė tradiciškai gyvenančių klajoklių genčių, kurioms politika, pramonė ir urbanizacija mažai terūpėjo. Bet didžiųjų XX a. sukrėtimų išvengti nepavyko ir šioms gentims.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje Karlo Marxo ir Friedricho Engelso teorijų paveikti radikalūs kairieji vis kūrė pasaulinės proletariato revoliucijos planus.

Po Spalio revoliucijos tam atsirado galimybė, o po Antrojo pasaulinio karo – reali proga. Daugelis šiandien žino, o kai kurie ir savo akimis matė 1946 metais britų premjero Winstono Churchillio Geležine uždanga pakrikštytą sieną, atskyrusią Vakarų ir Rytų Europą ne tik fiziškai, bet ir ideologiškai.

1949 m. Čang Kaišeko vadovaujamiems Gomindano nacionalistams teko pripažinti Mao Dzedongo ir Kinijos komunistų partijos pergalę pilietiniame kare. Taip buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika – viena stipriausių ir įtakingiausių komunizmo skleidėjų Tolimuosiuose Rytuose.

O kaip atrodė kelias į socializmo rojų mažiau žinomose, ne tokiose įtakingose šalyse? Mongolija – tai valstybė, kurią galima nagrinėti kaip tokio proceso pavyzdį.

Mongolijos istorija

Viduramžiais mongolai buvo labai įtakingi. Jų rimtą karinę galią išvysčiusios ordos sėjo baimę didelei pasaulio daliai – nuo Kinijos iki LDK bei Lenkijos Karalystės.

Mongolai buvo nuožmių, negailestingų ir protingų karvedžių tauta – 1399 m. mūšyje prie Vorsklos upės karčiai pamokė mūsų kunigaikštį Vytautą, o į neviltį puolusiems kinams neliko nieko kita, kaip nuo mongolų antpuolių apsijuosti milžiniška siena.

XV a. Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei išvarius Aukso Ordą iš dabartinės Rusijos teritorijos, Mongolų imperija sumažėjo iki Čagatajaus chanato, kuris per XVII – XVIII a. laikotarpį etapais buvo prijungtas prie Čingų dinastijos valdomos Kinijos.

XIX a. Kinija vis labiau traukė užsienio valstybių dėmesį. Po nesėkmingų 1900 m. reformų, kurios nesulaukė palaikymo nei tarp konservatyvių monarchistų, nei tarp nacionalistų bei respublikonų, du tūkstančius metų gyvavusi Kinijos Imperija žlugo.

Susiklosčiusia padėtimi pasinaudojo ir įtaką regione ėmė plėsti Japonija bei Rusijos imperija. Į pastarosios įtakos sferą pateko mongolai, taip pat siekę išnaudoti Kinijoje susiklosčiusią padėtį.

1912 m. gruodžio 29 d. su carinės Rusijos parama Mongolija paskelbė nepriklausomybę.

Tapus teokratine monarchija, valdoma Tibeto budistų lamaistų vyriausiojo dvasininko Chano Bogdo Gegeno, nauja mongolų valstybė, ieškodama pripažinimo, metė visas turimas diplomatines pajėgas į Aziją, Europą ir JAV.

Kinija aktyviai priešinosi, siekdama, kad Mongolija liktų jos sudėtyje. Tam pritarė ir carinė Rusija, supratusi, kad visiškai nepriklausomos Mongolijos vykdoma politika užkirstų kelią suinteresuotų šalių įtakos plėtrai.

Todėl 1915 m. Mongolija, spaudžiama Rusijos imperijos ir Kinijos, pasirašė Kiachtos sutartį ir tapo Kinijos autonomine zona.

Bet savarankiškumas tęsėsi neilgai, apie ketverius metus. 1919 – 1921 m. Mongoliją purtė didžiulės permainos. 1919 m. Kinija, pasinaudojusi pilietiniu Rusijos karu, užpuolė Mongoliją, panaikino jos autonomiją.

Mongolija suka link komunizmo

Nacionalistinių nuotaikų paveiktas mongolų elitas, kurį sudarė Chano Bogdo Gegeno vyriausybės nariai bei šalies intelektualai, įkūrė Mongol Ardyn Nam – Mongolijos Liaudies partiją.

Tikslas buvo paprastas – atsisakyti visų saitų su Kinija ir atkurti šalies nepriklausomybę. 1921 m. kovo mėnesį vykusiame pirmajame partijos suvažiavime suformuota Mongolijos laikinoji vyriausybė ir kariniai daliniai.

Naujosios Mongolijos Liaudies partijos ideologija buvo orientuota į marksizmo ir leninizmo dogmas, todėl Maskva parėmė naujai įkurtą vyriausybę Raudonosios armijos kariniais daliniais.

Su jų pagalba mongolų komunistai užėmė sostinę Churę. Taip Sovietų Rusija ėmėsi užduoties paversti Mongoliją satelitine valstybe, saugančia nuo vis didėjančios Japonijos ir Kinijos grėsmės.

1924 metais, Trečiojo partijos suvažiavimo metu, įkurtas Didysis valstybės kuralas (parlamentas), Churė pervadinta Ulan Batoru (mongolų kalba „Raudonasis didvyris“) ir pakloti pamatai naujajai šalies konstitucijai.

Šalis, kaip ir dera į sovietų įtaką pateikusiai satelitinei valstybei, viešai atsisakė kapitalizmo ir įvedė centralizuotą, vienpartinę socialistinę valdžią. Po metų Mongolijos Liaudies partija įstojo į komunistų internacionalą.

Klajokliška šalis greitai modernizavosi: sukurta sveikatos, švietimo ir mokesčių sistema, įvesti tugrikai (iki šiol išikusi Mongolijos valiuta), kūrėsi valstybės valdomos prekybos organizacijos, įsteigtos kelios Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir JAV įmonės.

Į komunizmo ideologijos rėmus įsprausta Mongolijos Liaudies partija nusitaikė į Tibeto budistų lamaistų bažnyčią.

Iš pradžių mongolų komunistai toleravo ir leido veikti šiai religinei bendruomenei, nes ją uždraudus būtų kilęs didelis pasipriešinimas. Bet Stalinui 1928 metais panaikinus Naujosios ekonominės politikos programą ir pradėjus spartinti industrializaciją bei kolektyvizaciją, septintajame Mongolijos Liaudies partijos suvažiavime vyko dvi paras trukusios diskusijos.

Nutarta imtis vidinių partijos valymų bei pradėti masinį budistų vienuolynų ir privačios nuosavybės nacionalizavimą.

Valymai ir persekiojimai

Kolektyvizacija sumažino šalies ūkio produkciją trečdaliu ir mongolams pradėjo nepatikti. 1932 metų gegužės – liepos mėnesiais vyko daugybę mongolų gyvybių nusinešęs sukilimas prieš komunistų valdžią.

Po tokių įvykių Stalinas perėmė Mongolijos politikos kontrolę. Dėl šio įsikišimo pradėti „klasės priešų“ valymai, o pagrindiniu sovietų taikiniu tapo Budistų laimaistų bažnyčia ir ją rėmę partijos nariai.

Prispaudę Mongolijos Liaudies partijos valdžią sovietai įkūrė vietos saugumo komitetą NKVD pagrindu. Jai vadovauti ėmėsi Mongolijos Stalinu tituluojamas Chorloginas Čoibalsanas.

Iki 1938 m. slaptoji Mongolijos policija sunaikino virš 800 vienuolynų, nužudė apie 17 000 dvasininkų. Įgijęs Stalino pasitikėjimą Čoibalsanas 1939 metais tapo Mongolijos Liaudies respublikos vidaus, karo, užsienio reikalų ministru bei premjeru ir pareigas vykdė iki pat savo mirties 1952 metais.

Po jo mirties, prie komunistinės Mongolijos vairo sėdo Jumžagijinas Cedenbalas. Skirtingai, nei jo pirmtakas, Cedenbalas stengėsi vis labiau ekonomiškai bei politiškai suartėti su Sovietų Sąjunga.

Ir nors gyventojų represijų mastai smarkiai sumenko, 6 dešimtmetyje Mongolija toliau formavo politiką pagal sovietinį modelį: gyventojų žemės buvo masiškai nacionalizuojamos, jas pakeitė valstybei pavaldūs žemės ūkio susivienijimai.

Mongolijos produkcijos pelnas priklausė beveik išskirtinai tik nuo SSRS, į kurią buvo eksportuojama apie 90 proc. visos šalies produkcijos.

Nors po karo 1949 metais Kinijos ir Mongolijos Liaudies Respublikos viena kitą pripažino, didesnė politinė Mongolijos orientacija į sovietų komunizmą nulėmė nelengvą dviejų šalių santykių kelią.

7 dešimtmetyje, paaštrėjus SSRS ir komunistinės Kinijos santykiams, Mongolija rėmė sovietus ir 1965 m. politbiuras išsiuntė prašymą į Maskvą disklokuoti Raudonosios armijos dalinius palei Mongolijos-Kinijos sieną.

9 dešimtmetyje Cedenbalui vis labiau įsitvirtinant valdžioje, Mongolijoje vėl prasidėjo masinės represijos. 1984 m. politbiuras pašalino Cedenbalą iš valstybės vadovo pareigų dėl piknaudžiavimo valdžia.

Permainų vėjas

Kai SSRS generaliniu sekretoriu tapo Michailas Gorbačiovas, ir Mongolijos neaplenkė persitvarkymo ir skaidrumo reformų banga. Masinių demonstracijų šalyje įbaugintas, politbiuras atsistatydino 1990 metų žiemą ir tų pačių metų pavasario pataisomis reformavo Mongolijos konstituciją.

Buvo legalizuotos visos opozicinės partijos, įkurta atstovaujamoji valdžia bei prezidento institucija. 1990 m. liepos 29 dieną įvyko laisvi rinkimai ir Mongolijos liaudies partija surinko virš 85 proc. balsų.

Kaip daugelyje sovietų jungo atsikračiusių valstybių, ji paskelbė tapsianti socialdemokratų partija. Po SSRS, vienintėlės Mongolijos politikos ir prekybos partnerės, žlugimo, valstybę ištiko ekonominė krizė. Išaugo infliacija, bankrutavo daug įmonių.

Šalies ekonominė padėtis pradėjo gerėti tik XXI amžiaus pradžioje – smarkiai išaugo šalies BVP lygis ir įtvirtinta rinkos ekonomika.

Dabar Mongolija be Kinijos ir Rusijos stengiasi palaikyti glaudesnius santykius ir su JAV. Tai rodo 2005 metais Mongolijos suteikta karinė pagalba amerikiečiams Irako kare bei sparčiai mezgami prekybiniai ryšiai.

Viduramžiais buvusi galinga pasaulio geopolitinė žaidėja, XX amžiuje Mongolija tapo galingų kaimyninių valstybių vasalė.

Šiandien smarkiai susitraukusi, bet valstybingumą išsaugojusi šalis kratosi komunistinio palikimo ir sprendžia savo likimą kaip nepriklausoma, bet sunkioje geopolitinėje padėtyje atsidūrusi valstybė.

Teksto autorius Žygimantas Koncevičius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką 15min.

Komentarai (1)