„Sėdintį geltoname plastikiniame skalbinių krepšyje, pritvirtintame prie dviejų storų virvių, mane po truputį leido į žemės gilumą. Šviesa pritemo, temperatūra atvėso. Orą užliejo stiprus tvaikas. Vienintelis atsklindantis garsas buvo aukščiau dirbančių darbininkų šūkavimas „shweya!“ – „lėtai!“. Vienas klaidingas sprendimas, ir galėjau nukristi iš 30 metrų aukščio. – pasakoja „Washington Post“ žurnalistas Sudarsanas Raghavanas.

Žurnalistas atsidūrė laidojimo šachtoje Sakaroje, senovės nekropolyje, esančiame maždaug už 30 kilometrų į pietus nuo Kairo. Pastaraisiais mėnesiais čia buvo padaryta daugybė atradimų, kurie pakerėjo archeologijos pasaulį.

Reikšmingiausias radinys buvo aptiktas sausio mėnesį, kai archeologai atrado užrašus, rodančius, kad šventykla, kurią jie atkasė, priklausė anksčiau nežinotai senovinei karalienei. Jos vardas buvo Neit. Ji buvo faraono Teti – pirmojo VI dinastijos faraono, valdžiusio daugiau nei prieš 4300 metų – žmona.

„Leidausi į kapinių tinklą, esantį po jos kapo šventykla“, – pasakoja žurnalistas.

Viduryje šachtos sienos ėmė priminti korį – uoloje buvo iškaltos didelės ertmės. Prieš tūkstančius metų čia buvo laikomi dažyti karstai ir mumijos, suvyniotos į linų bei nendrių pluoštą. Leidžiantis toliau, šachta siaurėjo, ir žurnalistui krepšyje teko praprūsti pro medinį rėmą, prilaikantį sienas.

Krepšys palietė žemę.

Akys prisitaikė prie tamsos. Ant grindų buvo du kalkakmenio karstai. Abu sugadinti, jų turinys išplėštas, galbūt daugiau nei prieš 2000 metų. Kas čia buvo palaidotas? Kaip ir kodėl jų karstai buvo nuleisti taip giliai į žemę? Ir iš kur vagys žinojo, kur jų ieškoti?

„Mūsų civilizacija yra pilna paslapčių, – sako archeologinės grupės narys NeRmeenas Aba-Yazeedas. – Ir mes atradome vieną iš jų“.

Kol nebuvo atrastas užrašas, manyta, kad faraonas Teti turėjo tik dvi žmonas – Iput ir Khuit. Tačiau žinia, kad jis turėjo ir trečiąją, Neit – jai ir buvo dedikuota šventykla – skatina permąstyti, kas žinoma apie senovės laikus.

„Mes perrašome istoriją“, – sako žinomas Egipto archeologas ir buvęs senienų ministras Zahi Hawassas.

Archeologinė šventė

Šiuo metu Egipto senovės istorija atsiskleidžia daugelyje šalies vietų. Vasario pradžioje senovinėje šventykloje šiauriniame Aleksandrijos miesto pakraštyje archeologai rado 16 laidojimo kamerų. Dvi mumijos buvo su auksiniais liežuviais – kurie, pasak Egipto senienų ministerijos specialistų, turėjo leisti palaidotiesiems „kalbėti pomirtiniame pasaulyje“.

Tą patį mėnesį pietiniame Sohago mieste buvo rasta didžiulė 5000 metų senumo alaus darykla – kuri, manoma, yra seniausia pasaulyje. Tyrėjai kelia hipotezę, kad alus buvo naudojamas ankstyvųjų Egipto faraonų laidojimo ritualuose.

Praėjusį mėnesį Baharijos oazėje, esančioje Vakarų Egipto dykumoje, buvo aptikti senovės krikščionių gyvenvietės griuvėsiai. Šis radinys naujai nušviečia vienuolių gyvenimą V a.

Ir tik prieš porą savaičių archeologai paskelbė pietinėje Luksoro dalyje atradę 3000 metų senumo „prarastąjį aukso miestą“ – sakoma, kad šis atradimas gali būti didžiausias nuo faraono Tutanchamono kapo atradimo laikų 1922 m.

Su kiekvienu atradimu šalies vyriausybės viltys, kad atvyks daugiau turistų, atnešiančių taip reikalingą užsienio valiutą, kyla. Nuo turizmo priklausoma Egipto ekonomika pastarąjį dešimtmetį kentėjo dėl politinio chaoso, kilusio po 2011 m. „arabų pavasario“ sukilimo.

Sakaros nekropolis vienu metu yra šalies siekių ir požeminių paslapčių centras. Tai buvo senovės sostinės Memfio – jos griuvėsių, dabar įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – kapinių dalis.

Sakaroje piramides pasistatė 17 Egipto faraonų – kad jų palaikai ir turtai būtų įkurdinti čia, kas, jų manymu, turėjo lemti sėkmingą perėjimą į pomirtinį pasaulį. Čia yra ir seniausia piramidė pasaulyje – laiptuotoji faraono Džoserio piramidė, pastatyta XXVII a. pr.m.e.

Lapkritį archeologai čia iškasė daugiau nei 100 puošniai dažytų medinių karstų, o kai kuriuose jų buvo mumijos ir dešimtys dirbinių – įskaitant amuletus, statulėles ir kaukes. „Kai kurie karstai buvo rasti tose lentynose, pro kurias praslinko mano besileidžiantis krepšys“, – pasakoja žurnalistas.

Karalius tampa dievu

„Kai jau išlindau iš laidojimo šachtos, Z.Hawassas paaiškino, kaip atradimai pakeitė tai, kaip mes anksčiau įsivaizdavome faraonų pasaulį“, – pasakoja S.Raghavanas.

„Dabar mes rašome naują Senosios karalystės istorijos skyrių, pridėdami naujos faraono Teti karalienės vardą, kuris anksčiau niekada nebuvo paminėtas“, – sako Z.Hawassas.

Tačiau reikėjo įvertinti ne tik naujos karalienės atsiradimą. Galbūt Neit galėjo būti Teti dukra? Z.Hawasso komanda rado užrašų, kuriuose rašoma būtent taip.

Tačiau kraujomaiša senovės Egipte nėra labai didelė naujiena. Pasak Egipto mitologijos, dievas Ozyris vedė savo seserį Izidę. Dažnai manoma, kad faraonai tuokdavosi su savo seserimis ir dukterimis – tačiau kiek žinoma, tai vyko vėlesniais nei VI dinastijos, kuriai priklausė Teti, laikais.

„Ar ji yra V dinastijos faraono dukra, ar ji yra Teti dukra? – klausia Z.Hawassas. – Jei ji yra Teti dukra, tai būtų pirmas žinomas kartas Egipto istorijoje, kai faraonas vedė savo dukterį“.

Po trumpo pasivaikščiojimas per smėlį žurnalistas pateko prie dar vienos laidojimo šachtos, kuri leido sužinoti dar daugiau apie Teti palikimą.

„Nusekiau Z.Hawassą kopėčiomis, į 11 metrų gylį po žeme. Apačioje, drabužinės dydžio erdvėje, į krūveles buvo sukrauti mediniai karstai. Jie buvo nudažyti mėlynais ir raudonais atspalviais, ant kai kurių buvo įmantrūs dievų ir deivių atvaizdai. Pasak Z.Hawasso, juose vis dar buvo mumijos, o ant pūvančios medienos buvo surašyti mirusiųjų vardai. Jo komanda čia surado 54 karstus“, – rašo S.Raghavanas.

Pagal užrašus ant kapų mokslininkų komanda nustatė, kad šios požeminės kapinės priklauso Naujosios Egipto karalystės XVIII ir XIX dinastijoms, valdžiusioms prieš daugiau nei 3000 metų. Šie atradimai nušvietė iki šiol mažai pažįstamą Sakaros periodą tarp 1570 ir 1069 m. prieš mūsų erą.

Pasirodo, Naujojoje Karalystėje faraonas Teti buvo garbinamas kaip dievas. Daugelis jo pasekėjų norėjo būti palaidoti aplink jo piramidę.

Vargšai buvo laidojami paprastuose mediniuose karstuose. Bet spalvingi, puošniai dekoruoti, kuriuos matė žurnalistas, priklausė turtingiems Teti pasekėjams.

Į karstų vidų buvo dedamos miniatiūrinės medinės valtys, žaidimai, keramikos dirbiniai ir nedideli aukso gabalėliai, kurie buvo skirti „naudojimui“ pomirtiniame gyvenime. Mažos statulėlės ir amuletai yra dievų ir faraonų formų, turi jų vardus.

Tarp atrastų artefaktų yra ir 5 metrų ilgio papiruso fragmentai su „Mirusiųjų knygos“ tekstais. „Mirusiųjų knyga“ – tai šventikų surašytos burtų ar užkeikimų instrukcijos, padedančios mirusiajam įveikti požeminį mirusiųjų pasaulį ir pasiekti į amžinąjį pomirtinį gyvenimą.

Griuvėsiuose atrastos keramikos šukės atskleidžia naujas senovinio gyvenimo detales. Daugelis šių radinių buvo importuoti – kas įrodo, kad tarp Egipto ir Palestinos, Kipro, Kretos ir Sirijos klestėjo prekyba.

„Kasinėjimai ir artefaktai demonstruoja, kiek Naujosios Karalystės laikais buvo svarbi Sakara, – teigia Z.Hawassas. – Radiniai pasakoja mums apie tikėjimus – ne tik turtingųjų, bet ir paprastų žmonių“.

Nors kai kuriems atradimams dar gerokai trūksta paaiškinimų.

Štai pavyzdžiui, vienos 19 metrų gylio laidojimo šachtos dugne stūkso 20 tonų visureigio „Humvee“ dydžio iš granito pagamintas sarkofagas. Kaip ten pateko? Jį taip pat apiplėšė vagys. Iš kur jie žinojo, kur jo ieškoti?

Z.Hawassas tikisi atskleisti ir daugiau paslapčių. Pasak jo, tam gali prireikti dar poros dešimtmečių. „Sakaroje atradome tik 30 procentų to, kas slypi apačioje, – sako jis. – Tai yra radimvietė, kurioje ką nors aptikti galima kasant tiesiog bet kurioje vietoje“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()