„Džerimanderingas“ – egzistavo dar tada, kai net nebuvo šio termino: kaip atsirado ir kaip taikoma ši praktika – užuomazgų buvo ir Lietuvoje? (Foto, Video) (1)
„Džerimanderingas“ jau egzistavo gerokai anksčiau nei buvo pavadintas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Džerimanderingas“ (angl. gerrymandering) yra sąmoningas manipuliavimas rinkiminių teritorijų ribomis norint laimėti rinkimus. Daugiausiai jis taikomas dvipartinėse sistemose (JAV, Jungtinė Karalystė), tačiau galimas ir ten, kur teritorijoje vyrauja dvi partijos.
Siekdamas tuometines Demokratų respublikonų partijos pergales Masačusetso valstijos senato rinkimuose, tuometinis Masačusetso valstijos gubernatorius Elbridge’as Gerry inicijavo valstijos rinkimų apygardų ribų pakeitimus.
Jo suformuota Bostono miestą supusi rinkimų apygarda priminė salamandrą, todėl 1812 m. kovo mėn. „Boston Gazette“ karikatūristų buvo praminta Gerrymandra (The Gerry-mander). Terminas prigijo ir toliau buvo vartojamas panašiems rinkimų manipuliavimams įvardyti.
„Džerimanderingo“ ištakos
Manipuliavimo rinkimų apygardomis praktika, siekiant užsitikrinti politinę galią, jau egzistavo iki „baisiosios“ Masačiusetso „salamandros“. XVIII amžiaus Anglijoje rinkiminio štabo nariai sukūrė „supuvusias apylinkes“, kuriose dalyvavo tik keli rinkimų teisę turintys asmenys, todėl politikams buvo lengva nusipirkti gyventojų balsus ir gauti vietas parlamente.
Anglų kolonistams įkūrus Jungtines Valstijas, „džerimanderingo“ taikymas prasidėjo beveik iš karto“, - sako Vakarų Džordžijos universiteto politikos mokslų profesorius Thomas Hunteris. Yra įrodymų, kad Virdžinija, Šiaurės Karolina ir Pietų Karolina XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje nubraižė rinkiminius rajonus naudingus vieniems kandidatams, o ne kitiems. Vis dėlto šie sukurti rajonai buvo palyginti „normalaus" požiūrio, palyginti su tuo, kas bus vėliau.
1812 m. Masačiusetso „džerimanderingas“ buvo gerokai įžūlesnis, nei anksčiau taikytas, manipuliavimas keistomis apygardų formomis, kad partija gautų kuo daugiau naudos. Nors Demokratų respublikonai surinko maždaug 49 procentus balsų, jie laimėjo 29 iš 40 vietų Senate.
Tai sukėlė reakciją prieš Demokratų respublikonų partiją (nepainioti su Respublikonų partija, įsteigta 1854 m.). Kitais metais federalistai atgavo valstijos įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolę. Ironiška, bet būtent dėl Demokratų respublikonų nupieštų rajonų, jie pralaimėjo rinkimus tik šiek tiek pakeitus politinei nuomonei apie juos. Patekę į valdžią federalistai vėl perbraižė rajonus.
1813 m. rinkimai įkvėpė naujas karikatūras, kuriose pavaizduota originali „Gerry-mander“ salamandra jau kaip griaučiai. Šios karikatūros leido manyti, kad rinkimai „nužudė pabaisą“.
„Džerimanderingo“ pakilimas
Nors Masačiusetso monstras buvo miręs, „džerimanderingo“ praktika tęsėsi daugiau nei du šimtmečius, paprastai didėjo arba mažėjo, priklausomai nuo tuo metu vykusių dviejų didžiausių JAV partijų varžybų intensyvumo. Vadinamojoje „Gerų jausmų epochoje“ nuo 1815 iki 1825 m. buvo mažiau akivaizdžių pasipiktinimo atvejų. Vis dėlto, vėl suintensyvėjo 1830-aisiais, po to, kai politikai įkūrė konkuruojančias demokratų ir vigų partijas.
Kai juodaodžiai vyrai po JAV pilietinio karo laimėjo balsavimo teisę, „džerimanderingas“ suklestėjo. Pietų valstijos ypač perbraižydavo rinkimų rajonus, kad maksimaliai padidintų rinkimų pranašumą Demokratų partijai, kurią palaikė dauguma baltųjų Pietų rinkėjų, prieš Respublikonų partiją, kurią palaikė dauguma juodaodžių rinkėjų.
Jų tikslas paprastai buvo sutelkti kuo daugiau juodaodžių rinkėjų į vieną rajoną, kad likę rajonai turėtų baltųjų daugumą.
1874 m. Pietų Karolina įvedė pirmąją negretimą rinkimų apygardą, tačiau per 1876 m. rinkimus turėjo grįžti prie gretimų rajonų, nes JAV Atstovų Rūmai valstijai pranešė, kad daugiau vietų pagal tokią sistemą nebus renkama. 1882 m. Pietų Karolina sukūrė „smauglio formos“ rajoną, kuris sutelkė juoduosius amerikiečius – kurie sudarė didžiąją valstijos gyventojų dalį – į vieną vingiuotą rajoną, kad kiekvienas kitas rajonas turėtų baltųjų daugumą.
Tęsinys kitame pusalpyje:
„Džerimanderingo“ pabaiga
JAV Pietuose „džerimanderingas“ nutrūko XX-ojo amžiaus pradžioje dėl taikyto juodųjų rinkėjų slopinimo balsavimo mokesčiais, linčo grėsmės ir kitos klastingos taktikos. Kadangi vieninteliai žmonės, kurie galėjo balsuoti pietinėse valstijose, buvo baltieji ir paprastai demokratai, baltieji demokratai nemanė, kad reikia manipuliuoti rajonais, kad išlaikytų savo daugumą.
Tiesą sakant, po 1900 m. JAV gyventojų surašymo, kai kurios valstijos apskritai nepakeitė savo rinkimų rajonų ribų iki pat 1960 m. Kai daugiau žmonių persikėlė į miestus – ypač juodaodžiai amerikiečiai ir imigrantai – šios valstijos išlaikė rinkimų rajonus, kurie suteikė neproporcingą valdžią kaime gyvenantiems baltaodžiams amerikiečiams.
JAV Aukščiausiasis teismas tai pakeitė septintajame dešimtmetyje priimdamas daugybę teismo sprendimų, vadinamų „perskyrimo revoliucija“. Vadovaudant vyriausiajam teisėjui Earlui Warrenui, teismas nusprendė, kad visose valstijų rinkimų apylinkėse turi būti maždaug vienodi gyventojų skaičiai. Be to, valstijos turi kas 10 metų sureguliuoti savo federalinius kongreso rajonus, kad kiekvienas iš 435 JAV Atstovų rūmų narių atstovautų maždaug tokiam pat skaičiui žmonių.
Kartu su 1965 m. Balsavimo teisių įstatymu, kuris apsaugojo juodaodžių amerikiečių teisę balsuoti, šie Aukščiausiojo Teismo sprendimai užtikrino, kad rinkėjai būtų tolygiau atstovaujami jų valstijų įstatymų leidyboje ir JAV Atstovų rūmuose. Tačiau per porą dešimtmečių kompiuterinės technologijos palengvino rinkiminių štabų strateginį rajonų žemėlapių naudojimą savo partijai pagal naujas taisykles.
„Šiuolaikinės „džerimanderingo“ formos tęsiasi ir toliau: tam tikru požiūriu tai yra politikai, renkantys savo rinkėjus, o ne rinkėjai renkasi savo politikus“, - teigia profesorius Thomas Hunteris.
Galbūt „džerimanderingo“ atvejų buvo ir Lietuvoje? Spręsti jums.
