Olimpinių žaidynių dalyviai rungėsi ne tik sporto rungtyse, bet ir menų: architektūros, muzikos, literatūros ir kt. Kaip taip nutiko ir kodėl to nėra dabar?

Kai baronas Pierre'as de Coubertinas 1894 m. įkūrė Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK), jis pareiškė, kad viena iš šiuolaikinės olimpiados misijų bus „susivienyti į teisėtos santuokos ryšius ilgai išsiskyrusią porą - raumenis ir protą“.

Baronas skyrė olimpinės varžybas ne tik fizinei atletikai, bet ir proto sportui – menams. 1912–1948 m. septyniose olimpiadose meniniuose konkursuose olimpiniais medaliais buvo apdovanoti daugiau kaip 147 „atletai“.

Augdamas Prancūzijos aristokratų šeimoje, Coubertinas vertino klasikinį išsilavinimą. Jis mėgo sportą, ypač regbį, tačiau nedaug įrodymų, kad jis pats buvo ypač sportiškas.

Kai jis praėjo pedagogo karjerą, jis reikalavo daugiau kūno kultūros pamokų mokyklose. Jis tikėjo, kad sportas yra demokratiškas, neryškus klasių braižas, tačiau jis manė ir apie kūno kultūrą, kaip būdą paruošti jaunimą karo sunkumams. Juk būdamas dar berniukas jis matė savo mylimą šalį žeminamą 1870 m. Prancūzijos ir Prūsijos kare.

Coubertinas visada žavėjosi, kaip senovės graikai sugebėjo derinti klasikinį ir fizinį lavinimą senovės olimpiadose. Taigi, 1892 m. lapkričio mėn. jis paskelbė Paryžiaus sporto asociacijai, kad ketina sugrąžinti olimpines žaidynes ir padaryti jas tarptautinėmis varžybomis.

1896 m. balandžio mėn. Atėnuose, Graikijoje, prasidėjo pirmosios modernios, tarptautinės olimpinės žaidynės. Pirmaisiais metais įvyko 43 rungtys, apėmusias 9 sporto šakas, tačiau meno varžybų dar nebuvo.

Tai turėjo pasikeisti 1908 m., kai Coubertinas reikalavo įtraukti meno varžybas į žaidynes ir tam buvo sukurtas planas, kaip tai įgyvendinti. Deja, tai nepasiteisino dėl kelių veiksnių, kurių baronas negalėjo kontroliuoti.

1907 m. pradžioje, likus tik 18 mėnesių iki 1908 m. olimpiados, TOK (kurio vadovu buvo Coubertinas) pakeitė žaidynių vietą iš Romos (Italija) į Londoną. 1906 m. Vezuvijaus išsiveržimas ir kebli ekonomika padarė žaidynes Romoje neįmanomas. Dėl skuboto pasirengimo Londone buvo atšaukti keli renginiai, įskaitant meno konkursus.

1912 m. Stokholme, Švedijoje vykusiose žaidynėse meno konkursai oficialiai tapo olimpiados dalimi. Tai įvyko nepaisant to, kad kelios garsios organizacijos, įskaitant Stokholmo organizacinį komitetą, nepritarė meno konkursų prijungimui prie olimpiados. Jie manė, kad tai „beprasmiška“ ir logistiškai sudėtinga. Nepaisant to, baronas buvo tvirtai apsisprendęs ir laimėjo. Menas turėjo tapti oficialia olimpine „sporto šaka“.

1911 m. rugsėjo mėn., likus dešimčiai mėnesių iki 1912 m. atidarymo ceremonijų, buvo paskelbtas kvietimas teikti paraiškas su taisyklėmis ir nuostatais. Buvo penkios menų kategorijos: architektūra, muzika, tapyba, skulptūra ir literatūra. Visi pateikti darbai „turi būti originalūs ir tiesiogiai įkvėpti sporto idėjos“. Be to, pranešime buvo pažadas: „Kiekvienas iš penkių konkursų laureatų gaus V olimpiados medalius. Laimėti darbai bus kiek įmanoma parodyti, paskelbti ar atlikti per žaidynes“.

1912 m. olimpinės žaidynės gavo tik 33 paraiškas (beveik visos buvo iš europiečių), tačiau vis tiek buvo įteikti penki aukso medaliai. Tačiau dėl nedidelio dalyvių skaičiaus ir nepatenkinamos darbų vertės, sidabras ir bronza nebuvo įteikti keturiose iš penkių kategorijų.

Tarp aukso medalio laimėtojų buvo dviejų Šveicarijos architektų „modernaus“ stadiono statybos planas, amerikiečio skulptoriaus, jau pelniusio du atletiškus aukso medalius už šaudymą, skulptūra su arkliu, traukiančiu vežimą, ir vokiečių „George Hohrodo ir Martino Eschbacho „Odė sportui“.

Kaip paaiškėjo, Hohrodas ir Eschbachas buvo vieno asmens pseudonimai. Ir tą odę parašė iš tikrųjų pats Pierre'as de Coubertinas. Bijodamas, kad nepakaks menų rungčių dalyvių, jis pats ėmėsi pagalbos ir sudalyvavo anonimiškai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()