Laukuose surasto nežemiškos kilmės radinio viduje slypi 4,6 mlrd. metų senumo paslaptys ()
Iš pirmo žvilgsnio Glosteršyro (Anglija) laukuose surastas nedidelis juodas uolienos gabaliukas bet kuriam praeiviui neatrodytų įspūdingas – tačiau iš jo galima daug sužinoti apie Saulės sistemos formavimąsi ir net gyvybės pradmenis.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tokią informaciją jis gali suteikti todėl, kad susiformavo ne Žemėje, o kažkur už Marso orbitos. Paveiktas gravitacinių sąveikų arba atskilęs po asteroidų susidūrimo, šis gabalėlis keliavo kosmoso platybėmis, kol galiausiai pramušė Žemės atmosferą ir joje nusileido kaip meteoritas.
Šis meteoritas, žinomas Vinčkombo vardu, gali būti išskirtinesnis nei visi kiti. Mokslininkai dabar tiria jo sandarą, tikėdamiesi daugiau sužinoti apie tai, iš kur jis atkeliavo ir kaip susiformavo.
„Jo vidinė struktūra trapi ir laisva – porėta, daug plyšių ir įtrūkimų, – teigia Loughburougho universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkas Shaunas Fowleris, tyrinėjęs radinį mikroskopu. – Nepanašu, jog meteoritą butų paveikęs terminis metamorfizmas, o tai reiškia, jog jis ilgai egzistavo kažkur už Marso ir dar prieš susiformuojant planetoms – tad turime retą galimybę ištirti dalelę savo pirmykštės praeities.“
Šis mažytis gabalėlis yra dalis meteorito, nukritusio Vinčkombe kovą, o jo amžius siekia 4,6 milijardo metų – beveik tiek pat, kokio senumo yra ir visa Saulės sistema. Vadinasi, jis susiformavo iš to paties dulkių debesies, iš kurio atsirado Saulė ir kitos planetos.
Nors Saulės sistemos planetos nuo to laiko labai pakito, Glosteršyro meteoritas asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio gyvavo nepaliestas ir netrukdomas. Jo laisva vidinė sandara demonstruoja, kad nuolatiniai pasikartojantys kosminiai susidūrimai jo nepaveikė.
Bent jau taip buvo, kol meteoritas nenukrito Anglijoje. Jo pasirodymas įžiebė didelį sujudimą – tai buvo pirmasis per 30 metų žemyne rastas anglinis chondritas.
Tai reiškia, kad meteoritas sudarytas ne iš geležies, bet uolienų – daugiausia iš anglies ir silicio. Šioms medžiagoms išverti skrydį per atmosferos sluoksnį sunkiau nei geležingoms uoloms, todėl angliniai chondritai ir yra tokie reti.
Su šiuo pajuodusiu kosmoso uolienos gabalėliu dar bus atliekama daug analizių: elekroninė mikroskopija, vibracinė spektroskopija ir rentgeno spindulių difrakcija. Tai padės išsiaiškinti, kokia šio radinio uolienos fizinė struktūra ir iš ko ji sudaryta. Šiek tiek žinome jau dabar – bet mokslininkai ieško ir daugiau detalių.
„Didžioji dalis meteorito dalis sudaryta iš tokių mineralų kaip olivino ir filosilikatų, tačiau yra ir dalis kitų mineralų, vadinamų chondrulėmis, – aiškina Sh.Fowleris. – Jo sudėtis yra kitokia nei bet ko, ką randame Žemėje, ir galimai kitokia nei visų kitų rastų meteoritų – savyje turinti nežinomų cheminių savybių ir kitokią fizinę struktūrą, kuri nebuvo užfiksuota kituose meteorituose“.
Tarp Žemėje rastų meteoritų anglinių chondritų yra mažiau nei 5 proc. – bet jų labai ieškoma, kadangi juose itin daug organinių medžiagų – o mokslininkai mano, jog tai gali privesti ir prie organinių medžiagų kilmės Žemėje išsiaiškinimo.
Kiti panašūs kosminių uolienų gabalai suteikė užuominų apie gyvybei svarbių elementų – tokių kaip vanduo – ištakas. Vis dėlto, tokių uolienų yra nedaug, tad mokslininkai tikisi jų atrasti daugiau.
„Angliniai chondritai savo sudėtyje turi organinių junginių – pavyzdžiui, aminorūgščių, kurios randamos visuose gyvuose organizmuose“, – teigia meteoritą atradęs Rytų Anglijos astrofizinių tyrimų organizacijos (EAARO) astrochemikas Derekas Robsonas.
„Jei sugebėtume atrasti ir patvirtinti tokių junginių buvimą medžiagoje, kuri egzistavo dar prieš susifromuojant Žemei, tai būtų svarbus žingsnis siekiant suprasti, kaip išvis atsirado gyvybė“, – sako jis.
Komanda vis dar tęsia savo tyrimą.
Meteoritas nukrito į Žemę vasario 28 d. – prieš tai akinančiu ugnies kamuoliu praskriejęs virš pietvakarių Anglijos.
Tuo metu mokslininkai įtarė, kad nemažai kosminės uolienos fragmentų greičiausiai pasiekė Žemės paviršių – ir kaip netrukus paaiškėjo, vienas toks fragmentas nukrito ir ant vieno įvažiavimo į kiemą Vinčkombo miestelyje Glosteršyro grafystėje, sakoma Londono Gamtos istorijos muziejaus pranešime.
Pastebėję juodą suodžių dėmę ant savo keliuko, namo gyventojai surinko meteorito gabaliukus ir operatyviai įspėjo JK meteorų stebėjimo tinklą – kuris savo ruožtu susisiekė su Gamtos istorijos muziejumi.
„Kaip žmogus, kuris tikrai neįsivaizdavo, kas tai yra iš tikrųjų, radėjas atliko fantastišką darbą, – pranešime teigė meteoritus tyrinėjanti muziejaus darbuotoja Ashley King. – Pirmadienio rytą, nepraėjus nė 12 valandų po faktinio įvykio, žmogus surinko didžiąją dalį meteorito fragmentų. Bet jų savo sode vis aptikdavo ir dar kelias dienas po įvykio“.
Kita meteorito dalis, kurią dabar ir tiria mokslininkai, nukrito Glosteršyro laukuose, ją kovo mėnesį surado Rytų Anglijos Astrofizikinių tyrimų organizacijos (EAARO) narys Derekas Robsonas.
Parengta pagal „Science Alert“ ir „Live Science“.
