Viena ekstravagantiškiausių karūnacijų, nustebinusi visą pasaulį – kanibalizmu kaltintas Centrinės Afrikos Imperijos vadovas Jean-Bedel Bokassa savo karūnacijai „ištaškė“ ketvirtadalį savo šalies biudžeto: prabanga liejosi per kraštus (Foto, Video) ()
Tai buvo vienos prabangiausių ir ekstravagantiškiausių karūnacijų pasaulio istorijoje, kurioms buvo išleista įspūdinga suma pinigų – ketvirtadalis šalies biudžeto.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Karininkas Jean-Bédel Bokassa perversmo metu 1966 m. sausio 1 d. tapo Centrinės Afrikos Respublikos valstybės vadovu.
Tačiau būti prezidentu neužteko ir 1976 m. gruodžio 4 d. jis paskelbė Centrinės Afrikos Respubliką imperija bei paskelbė save jos imperatoriumi.
Bokassa bandė pateisinti savo veiksmus teigdamas, kad monarchijos sukūrimas padėtų Centrinei Afrikai „išsiskirti“ iš likusio žemyno ir pelnyti pasaulio pagarbą.
Imperatoriaus karūnacija buvo numatyta lygiai po metų nuo imperijos paskelbimo – 1977 m. gruodžio 4 d., per 173-ąsias Napoleono karūnavimo metines, todėl Bokassa ir pasirinko būtent šią datą (Bokassa laikė save Afrikos Napoleonu).
Tuo tarpu imperija kaupė visus išteklius, kad užtikrintų karūnavimo sėkmę. Įkurti specialūs komitetai, kurie turėjo prižiūrėti įvairius pasiruošimo karūnacijai aspektus.
Už apgyvendinimą atsakingas komitetas turėjo užduotį rasti tinkamus kambarius numatomiems 2500 užsienio svečių. Šiuo tikslu buvo atliekama butų, namų ir viešbučių renovacija.
Kitas komitetas buvo atsakingas už tai, kad sostinė atrodytų kuo puikiausiai, ypač tos gatvės, kuriose vyks karūnavimo ceremonijos. Gatvės buvo nušveistos, pastatai perdažyti, o elgetos išvarytos ir paslėptos nuo svečių akių.
Imperijos tekstilės pramonė buvo užsiėmusi gamindama šimtus naujų kostiumų vietiniams svečiams. Griežtos protokolo taisyklės diktavo spalvas: balta – moksleiviams, tamsiai mėlyna – vidutinio lygio vadovams privačiame ir viešajame sektoriuose, o juoda – ministrų kabinetų ministrams ir aukštesniesiems pareigūnams.
Prancūzų meistrai suteikė karališką prabangą pirmajam imperatoriaus karūnavimui Afrikos žemyne nuo tada, kai 1930 m. buvo karūnuotas Etiopijos imperatorius Haile Selassie.
Paryžiaus skulptorius Olivier Brice buvo pakviestas sukurti sostą ir karietą. Trisdešimties prancūzų amatininkų komanda buvo pasamdyta sukurti dviejų tonų auksu padengtą bronzos sostą, kurio vertė siekė 2,5 mln. USD. Olivier Brice Nicoje nupirko senovinę karietą ir ją atnaujino Napoleono stiliumi.
Belgijoje buvo rasti aštuoni balti arkliai, kurie traukė imperatoriaus karietą, o kelios dešimtys Normandijos pilkųjų žirgų buvo skirti „husarų“ palydai. Siekdami užtikrinti, kad tą dieną viskas klostytųsi gerai, 1977 m. vasarą būrys Centrinės Afrikos karių praleido Normandijoje, kad išmoktų jodinėti žirgais europietišku stiliumi.
Garsi Guiselino įmonė, išsiuvinėjusi Napoleono uniformas, buvo pakviesta kartu su Pierre'u Cardinu sukurti Bokassa karūnavimo drabužius. Iš viso buvo užsakyta trylika drabužių, kurių bendra kaina buvo 145 000 USD. Imperatoriškosios karūnos, skeptras, kardas ir kiti juvelyriniai dirbiniai, sukurti prancūzų juvelyrų, kainavo apie 5 mln. USD.
Galiausiai, norint stilingai ir patogiai vežioti svečius po sostinę Bangį, iš Vokietijos buvo užsakyti 60 visiškai nauji „Mercedes-Benz“ automobiliai. Automobiliai buvo išsiųsti į Kamerūną, iš kur jie buvo gabenami oru į Centinės Afrikos Imperiją. Vien krovinių vežimo oro transportu mokesčiai sudarė 5000 USD už automobilį.
Tęsiant pasirengimą, pagrindinis Bokassa rūpestis buvo užtikrinti garbingą tarptautinių aukštų svečių dalyvavimo aktyvumą. Pirmieji buvo pakviesti jo kolegos imperatoriai – Japonijos Hirohito ir Irano Shah Reza Pahlavi, tačiau jie atsisakė.
Likusieji pasaulio karaliai taip pat buvo oficialiame svečių sąraše, tačiau vienas po kito atsisakė. Vienintelis kvietimą priėmęs aristokratas buvo Lichtenšteino princas Emmanuelis.
Nė vienas kviestas prezidentas neatvyko. Mauritanijos prezidentas Ouldas Daddahas atsiuntė savo žmoną, o visi Afrikos lyderiai, išskyrus Mauricijaus ministrą pirmininką serą S. Raugoolamą, mandagiai atsisakė dalyvauti karūnacijoje, kuri buvo laikoma gėda besiformuojančioms Afrikos šalims.
Joms atstovavo jų ambasadoriai, arba karūnacija buvo iš vis boikotuota. Netgi seni draugai, tokie kaip Zairo prezidentas Mobutu, Gabono prezidentas Bongo ir Ugandos diktatorius Idi Amin, rado pasiteisinimų likti nuošalyje. Bokassa pakomentavo sakydamas: „Jie man pavydėjo, nes aš turėjau imperiją, o jie ne“.
Tęsinys kitame puslapyje:
Prancūzijos prezidentas Valerijus Giscardas d’Estaingas, daugelio nuostabai, nusprendė nedalyvauti. Paryžiui atstovavo bendradarbiavimo ministras Robertas Galley ir prezidento patarėjas Afrikos klausimais René Journiac.
Iš viso buvo pakviesti 2500 tarptautinių svečių, iš kurių kvietimą priėmė tik 600. Tarp jų buvo 100 žurnalistų – taip buvo užtikrinta, kad apie prabangią karūnacijos ceremoniją sužinotų visas pasaulis.
Suplanuotą dieną karūnacija prasidėjo aštuonių iš 29 oficialių Bokassos vaikų procesija karališkuoju kilimu. Po jų sekė sosto įpėdinis Jeanas Bedelis Bokassa II, apsirengęs balta admirolo uniforma su aukso pynėmis. Po įpėdinio sekė Jekaterina, viena iš devynių (jo mėgstamiausia) Bokassa žmonų ir naujoji imperatorienė. Karių grupei sušukus: „Šventojo Jo Didenybės, imperatoriaus Bokassa I žygis“, Jo Didenybė žengė ant 80 metrų raudono kilimo.
Tvyrant atogrąžų karščiui, Bokassa buvo apsisiautęs grindis siekiantį aksominį apsiaustą, papuoštą 785 000 mažų perlų ir 1 220 000 kristalų karoliukų. Prie jo, imperatorius buvo apsiavęs perlais dengtas šlepetes. Jo rankas dengė baltos pirštinės. Ant antakio jis dėvėjo auksinį laurų vainiką, lygiai taip pat, kaip ir Napoleonas.
Imperatorius nuosekliai priėmė karališkąsias regalijas iš savo sargybos pareigūnų rankų. Pirmoji buvo 9 metrų raudonos spalvos aksomo mantija, išsiuvinėta auksinėmis imperatoriškomis emblemomis (bitėmis, saulėmis, spindinčiais ereliais).
Tada ant raudonos pagalvėlės buvo atnešta imperatoriškoji karūna. Ją iš esmės įkvėpė Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II karūna. Ant jos buvo sparnus išskleidęs erelis, tupintis ant mėlyno rutulio, vaizduojančio Žemę, ant kurios buvo paauksuotas Afrikos žemėlapis. Karūna buvo inkrustuota rubinais, smaragdais ir 8000 vietinių deimantų, iš kurių didžiausias buvo 80 karatų.
Bokassa I nukėlė nuo pagalvėlės savo paties karūną ir užsidėjo ją tvirtai ant galvos, kaip tai darė Napoleonas. Tada jis gavo paskutinę regaliją: brangakmeniais inkrustuotą, auksu padengtą kardą (dovanotą Prancūzijos prezidento Valerijus Giscardas d’Estaingo) ir didžiulį deimantinį skeptrą. 1977 m. gruodžio 4 d., 10:43 val., pasaulis išvydo naują imperatorių.
Visos dviejų dienų ceremonijos išlaidos sudarė apie 20 mln. USD (90 mln. šiandieniniais doleriais). Tai buvo didžiulė suma, atsižvelgiant į šalies ekonomikos būklę. Tai buvo maždaug ketvirtadalis imperijos metinio biudžeto. Prancūzija sumokėjo už didžiąją jos dalį, kaip ir buvo pažadėjusi padaryti už tai, kad Centrinė Afrika atsiribotų nuo Libijos ir prancūzai gautų prieigą prie šalies urano telkinių.
Bokassa norėjo būti pastebėtas ir jam pavyko. Pasaulio spauda uoliai pranešė apie prabangią ceremoniją, nors ir be pagyrų, kurių jis tikėjosi. Jo karūnuotas atvaizdas mirgėjo visame pasaulyje, dažniausiai lydimas pašaipių komentarų. Bokassa imperatoriškasis titulas nesulaukė tarptautinio diplomatinio pripažinimo.
Centrinės Afrikos Imperija ir imperatoriaus valdymas tetruko mažiau nei 2 metus. Bokassa prancūzų karių buvo nuverstas 1979 m. rugsėjo 21 d. Po jo nuvertimo buvo atkurta respublika vadovaujant jo pirmtakui Davidui Dacko.
Teismo posėdyje už akių jis buvo teisiamas ir nuteistas mirties bausme. 1986 metais jis grįžo į Centrinės Afrikos Respubliką ir buvo teisiamas už išdavystę ir žmogžudystę. 1987 metais jis buvo atleistas nuo kaltinimų kanibalizmu, tačiau pripažintas kaltu dėl moksleivių nužudymo ir kitų nusikaltimų. Mirties bausmė vėliau buvo pakeista iki gyvos galvos vienutėje, tačiau 1993 m. jis buvo paleistas. Gyveno privatų gyvenimą Bangyje ir mirė 1996 m.
