Milžiniškas hidroinžinerinis megaprojektas, laikomas civilinės inžinerijos stebuklu – upės tėkmės apsukimas į priešingą pusę: projektas visiems laikams pakeitė JAV didmiesčio vaizdą (Foto, Video) (2)
Ilgą laiką kentėjęs dvoką ir sanitarinę taršą, JAV didmiestis nusprendė apgręžti per jį tekančios upės tėkmę – šis žingsnis visiems laikams pakeitė apylinkių vaizdą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nuo XIX amžiaus vidurio iki pabaigos Čikaga išgyveno spartaus augimo periodą, o augant miestui iškilo didžiulė apkrova regiono gamtos ištekliams. Vienas didžiausių miesto iššūkių buvo atliekų tvarkymas.
Kaip ir dauguma augančių to laikotarpio miestų, gyventojai į upes žiūrėjo kaip į kanalizaciją po atviru dangumi, todėl žalias, nevalytas nuotekas ir kitus teršalus išpildavo tiesiai į upę.
Žmonių atliekos ir pūvančios negyvų gyvūnų skerdenos plaukė pasroviui į Mičigano ežerą, kuris taip pat buvo pagrindinis Čikagos geriamojo vandens šaltinis.
Kad Čikagos upės nešami ir ant Mičigano ežero dugno nusėdę teršalai neužterštų miesto geriamojo vandens, inžinierius Ellisas Sylvesteris Chesbrough'as po ežeru suprojektavo požeminį įsiurbimo tunelį.
Tunelio žiotys atsivėrė beveik 3 km nuo kranto, todėl geriamasis vanduo buvo išgaunamas iš toliau esančio neužteršto miesto nuotekomis ploto.
Tačiau kai 1885 m. didžiulė audra nunešė upės atliekas toli į ežerą, buvo baiminamasi, kad nuotekos gali pasiekti miesto vandens tiekimo zoną ir sukelti niokojančią, per užterštą vandenį plintančių ligų, tokių kaip cholera, vidurių šiltinė ir viduriavimas epidemiją.
Tai paskatino miesto valdžią veikti – taip buvo įsteigtas Čikagos sanitarinis rajonas (dabar Metropolijos vandens regeneravimo rajonas), skirtas Čikagos atliekų šalinimo problemai spręsti ir vandens tiekimui apsaugoti.
Miesto inžinierius Chesbrough pasiūlė įžūlų planą – pakeisti upės tėkmę į priešingą Mičigano ežerui.
Chesbrough planas buvo toks: į vakarus nuo Čikagos upės yra vos juntama ketera, vadinama Chicago Portage – Čikagos takoskyra, kuri atskiria Didžiųjų ežerų drenažo baseiną nuo Misisipės upės.
Į vakarus nuo šios takoskyros krituliai natūraliai teka link vakarų – Des Plaines upės, kuri teka į pietus ir susilieja su Kankakee upe, sudarydama Ilinojaus upę, Misisipės intaką. Krituliai į rytus nuo takoskyros patenka į Didžiuosius ežerus.
Chesbrough manė, kad jei būtų galima iškasti kanalą per šią takoskyrą, gilesnį nei Čikagos upės ir Mičigano ežero vandens lygis, dėl gravitacijos Čikagos upės dvokiantis vanduo tekėtų į priešingą pusę – nuo Mičigano ežero.
Norėdamas įgyvendinti planą, Chesbrough nurodė, kad esamas Ilinojaus ir Mičigano kanalas, nuo 1848 m. jungęs Mičigano ežerą su Misisipės upe, siekiant išplėsti jo galimybes susitvarkyti su miesto nuotekomis, turi būti gilinamas, tačiau tolesnis gyventojų skaičiaus augimas greitai viršijo kanalo atliekų tvarkymo pajėgumus.
Chesbrough suprato, kad reikia didesnio kanalo, tačiau prieš prasidedant darbams 1861 m., prasidėjo JAV pilietinis karas, po kurio 1871 m. įvyko Didysis Čikagos gaisras.
Darbai kanale galėjo būti pradėti tik 1892 m., praėjus šešeriems metams po Chesbrough mirties.
Po aštuonerių metų darbų, 1900 m. 45 km ilgio naujasis kanalas buvo baigtas. Jis kirto Čikagos takoskyrą ir jungė Čikagos upę su Des Plaines upe.
Istoriškai kanalas buvo žinomas kaip Čikagos drenažo kanalas, tačiau dabar jis vadinamas Čikagos sanitariniu ir laivų kanalu, nes jis taip pat veikia kaip laivų maršrutas tarp Didžiųjų ežerų vandens kelio ir Misisipės upės sistemos.
Tęsinys kitame puslapyje:
Kanalas buvo sukurtas taip, kad į vakarus palaipsniui gilėtų, o vanduo iš Čikagos upės tekėtų į Des Plaines upę.
Vėlesniais metais buvo pastatyti dar du kanalai, siekiant padidinti Čikagos upės tėkmę – Šiaurės kranto kanalas buvo atidarytas 1910 m., o Calumet-Saganashkee kanalas – 1922 m.
Tolesnės statybos nuo 1903 iki 1907 m. išplėtė sanitarinį kanalą iki Joliet, nes buvo siekiama pakeisti anksčiau pastatytą Ilinojaus ir Mičigano kanalą Čikagos sanitariniu ir laivų kanalu.
Prieš tėkmės apsukimą, Čikagos upės šiaurinė ir pietinė atšakos susiliejo prie Wolf Point ir sudarė pagrindinę upės vagą, tekančią į rytus ir į Mičigano ežerą.
Šiandien pagrindinė Čikagos upės vaga teka į vakarus nuo Mičigano ežero iki Wolf Point, kur susilieja su šiaurine atšaka, sudarydama Pietų atšaką, kuri teka į pietvakarius ir išteka į Čikagos sanitarinį ir laivų kanalą.
Čikagos sanitarinio ir laivų kanalo statyba buvo didžiausias hidroinžinerinis projektas, koks iki tol buvo vykdomas Šiaurės Amerikoje.
1999 metais Amerikos statybos inžinierių draugija (ASCE) Čikagos nuotekų sistemą pavadino „Tūkstantmečio civilinės inžinerijos paminklu“.
Aštuonerius metus trukęs projektas iš pradžių buvo laikomas vienu didžiausių to meto inžinerijos stebuklų, tačiau upės apsukimas sukėlė aplinkosaugos problemų.
Labiausiai nukentėjo tos bendruomenės, kurios gyveno pasroviui. Vandens antplūdis iš Mičigano ežero beveik padvigubino Ilinojaus upės dydį, sukeldamas išsiliejimus ir krantų eroziją, apsėmė aplinkines žemės ūkio paskirties žemes ir laukinės gamtos buveines slėnyje.
Čikagos upės tėkmės apsisukimas taip pat padidino taršą Misisipės upėje, kuri yra geriamojo vandens šaltinis Sent Luiso miestui.
Čikagos upės apsisukimas taip pat sujungė dvi didžiausias pasaulyje gėlo vandens ekosistemas - Didžiuosius ežerus ir Misisipės upės baseiną. Tai sukūrė naują kelią invazinėms rūšims.
Tarp jų yra Azijos karpiai, kurie migravo per Misisipės upės sistemą ir dabar grasina sunaikinti Didžiųjų ežerų biologinę įvairovę. Invazinių vandens rūšių antplūdžio prevencija Didžiųjų ežerų regionui kasmet kainuoja milijardus dolerių.
Čikaga ir kiti miestai pradėjo valyti savo nuotekas maždaug nuo 1920 m., tačiau pažanga buvo lėta ir technologija buvo primityvi. Tik 1972 m. priėmus Švaraus vandens įstatymą, upės pradėjo atsigauti.
Vis dėlto devintajame dešimtmetyje Čikagos upė buvo gana purvina ir dažnai užpildyta šiukšlėmis. Dešimtajame dešimtmetyje upė buvo kruopščiai išvalyta. Šiandien Čikagos upėje aptinkamų žuvų rūšių skaičius išaugo daugybę kartų – nuo mažiau nei 10 iki daugiau nei 70.
