Homoseksualumo evoliucinė sėkmė – visos rūšies išlikimo laidas (4)
Tyrėjai iš Australijos pasiūlė įdomų paaiškinimą
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Darvinistiniu požiūriu, homoseksualumas atrodo paradoksaliai, juk jis nesuteikia jokių akivaizdžių pranašumų žmonių dauginimuisi ir žmonijos išlikimui. Tačiau jis būdingas, įvairiais vertinimais, 2–10% įvairių bendruomenių atstovų ir tam tikru lygiu nulemtas genetiškai.
Visiškai logiška būtų paklausti: jeigu homoseksualus elgesys paveldimas (monozigotinių dvynių seksualiniai polinkiai sutampa dažniau, nei heterozigotinių), tai kodėl ir kaip su homoseksualumu asocijuojami genai perduodami iš kartos į kartą? Nature Human Behaviour publikuotame naujame darbe mokslininkai stengiasi į šį klausimą atsakyti. Darbo esmę The Conversation aiškina vienas iš jo autorių, Quinslando universiteto Australijoje asoc. profesorius Brendan Zietsch.
Anksčiau manyta, kad homoseksualaus elgesio evoliucinės sėkmės priežastis — kad kol kas neidentifikuoti „gėjiškumo“ genai (su homoseksualumu susijusios DNR sekos) palikuoniams perduodamos taip pat dažnai, tai yra, tos pačios lyties asmenų seksas nedaro įtakos tam, kiek vidutiniškai žmogus susilaukia vaikų. Beje, vėliau tyrėjai, išanalizavę didelę 493 000 žmonių genetinių duomenų bazę, išsiaiškino, kad homoseksualai vidutiniškai susilaukia mažiau vaikų.
Profesoriaus Zietscho vadovaujama mokslininkų komanda patikrino dar vieną galimą paaiškinimą, kaip iš viso homoseksualus elgesys įsitvirtina populiacijoje. Jie išnagrinėjo vadinamą antagonistinę pleiotropiją: DNR sekų variantai, susiję su homoseksualiu elgesiu, požymį nulemia priešingais būdais – tuo pat metu prisitaikymą sumažina (palikuonių mažiau) ir padidina jį kitais mechanizmais.
Remiantis tyrimu, su homoseksualiu elgesiu asocijuojami genai lemia evoliuciniu požiūriu pageidaujamą rezultatą neturintiems vienalyčių ryšių. Mokslininkai patikrino, ar šie genai susiję su didesniu priešingos lyties partnerių skaičiumi, juk tai galėtų būti evoliuciškai naudinga.
Todėl mokslininkai atliko viso genomo asociacijų paiešką (GWAS) tarp daugiau nei 350 000 žmonių UK Biobank duomenų bazėje. Šie žmonės pažymėjo, ar turėjo nors vieną tos pačios lyties seksualinį partnerį, ir kiek priešingos lyties seksualinių partnerių jie turėjo per gyvenimą.
Kadangi mokslininkams visiškai užtikrintai identifikuoti „gėjiškumo“ genų (nukleotidų pakaitų, kurie tiesiogiai veiktų žmogaus seksualinį elgesį) kol kas nepavyko, jie pastebėjo, kad įtaką šiam elgesiui daro pakaitai įvairiausiose genomo vietose. Tai yra, Zietscho vadovaujama tyrėjų išanalizavo homoseksualaus elgesio tikimybę didinančių antagonistinės pleiotropijos variantų visumos efektą. Ir paaiškėjo, kad būtent šis rodiklis, koreliavo su didesniu partnerių skaičiumi tarp heteroseksualių eksperimento dalyvių.
Taip tyrėjai priėjo prie išvados, kad žmonėms, paveldėjusiems šiuos genų variantus, padidėja homoseksualaus elgesio tikimybė, o griežtai heteroseksualaus elgesio atstovai turėjo daugiau partnerių. Taigi, taip būtent ir paaiškinamas homoseksualaus elgesio fenomeno „gyvybingumas“ populiacijoje — jį kur kas efektyviau platina heteroseksualūs nešiotojai.
Kaip rašo profesorius Zietschas, jo kolegoms pagrindinę tyrimo išvadą pavyko patikrinti su nepriklausomu bandiniu. Paskui jie patikrino gautus rezultatus, naudodami įvairias homoseksualaus elgesio definicijas (priklausomai nuo vienos lyties partnerių skaičiaus ir pasiskirstymo). Pasak jo, išvados iš esmės nepakito, netgi atsižvelgus į fizinio patrauklumo ir atvirumo seksualinėms patirtims faktorių.
„Kitaip tariant, ar gali su šiais kintamaisiais asocijuojami genai taip pat asocijuotis tiek su homoseksualiu elgesiu, tiek ir su priešingos lyties partnerių pasirinkimu heteroseksualams? Kiekvienu atveju radome įrodymų, patvirtinančių šių kintamųjų svarbą, tačiau bendrai, pagrindinė mūsų išvada lieka iki galo nepaaiškinta. Vis dar neturime įtikimos teorijos, kaip būtent šie genai tokiam elgesiui suteikia evoliucinį pranašumą. Gali būti, tai sudėtingas įvairių faktorių mišinys, darantis tą ar kitą žmogų plačiąją prasme „patrauklesniu“, — pripažįsta profesorius Zietschas.
Siekdami ištirti šį hipotetinį evoliucinį procesą, mokslininkai sukūrė skaitmeninę simuliaciją, kuri pagrindines jų išvadas patvirtino. Pažymėtina, kad simuliacija parodė, kad jeigu su homoseksualiu elgesiu asocijuojami genai neturėtų „kompensacinio pranašumo“, jie veikiausiai iš populiacijos išnyktų.
„Mūsų atradimai suteikia intriguojančias nuorodas į evoliucinio vienalyčio seksualinio elgesio palaikymo teorijas, tačiau yra ir svarbių momentų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Vienas iš mūsų tyrimo apribojimų — jo rezultatai paremti Vakarų šalių baltųjų žmonių tyrimais. Nežinome, ar jie taikytini ir kitoms etninėms ar kultūrinėms grupėms įvairiuose regionuose ir epochose. Būsimuose tyrimuose reikėtų naudoti įvairesnes imtis, kad būtų galima tai išsiaiškinti“, — svarsto Brendanas Zietschas.
Dar jis pažymi, kad atlikdamas tyrimus, jis kai kas mano, jog homoseksualaus elgesio genetiniai ir evoliuciniai tyrimai yra nederami.
„Tačiau jei, vedini politkorektiškumo, tokius klausimus tirti vengsime, liks neaiškūs svarbūs normalios žmonių įvairovės aspektai“, — atsako jis į panašius priekaištus.
republic.ru