Pelkėje aptiko įspūdingą pagonišką stabą: radinys suteikia įdomios informacijos apie tai, kokiomis religinėmis praktikomis žmonės užsiėmė krikščionybės išvakarėse ()
Vakarų Airijos pelkėje atrastas 1600 metų senumo pagoniškas stabas, pagamintas iš raižyto ąžuolo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Archeologai teigia, kad stabas datuojamas vėlyvąja Airijos pagonybe, likus maždaug 100 metų iki šv. Patriko misijos V amžiuje, atvertusios šalį į krikščionybę.
Atrodo, kad stabas buvo perlaužtas į dvi dalis – kas buvo įprasta aukojimo praktika, galbūt reiškianti, kad auka jau „negyva“, nebenaudotina – ir sąmoningai palaidotas pelkėje, galbūt kaip žmogiškosios aukos pakaitalas, teigia archeologai.
Kasinėjimai rodo, kad ši vieta Gortakrannago kaimo vietovėje tūkstančius metų buvo laikoma pagoniška šventviete, sako kasinėjimams vadovavusi „Archaeological Management Solutions“ archeologė Eve Campbell.
„Tai buvo šventa pelkė, vieta, kuri turėjo būti ypatinga ar svarbi kelis tūkstančius metų, nuo vėlyvojo neolito laikų iki ankstyvųjų viduramžių, – sako ji. – Žmonės ateidavo ir šlapynėje laidodavo daiktus, kaip ir šį stabą – iš esmės į pelkėtos žemės juostą palei upę“.
Pagoniškas stabas
Stabas yra maždaug 2,5 metro aukščio ir nusmailintas į apačią, kad galėtų stovėti tiesiai, teigia E.Campbell. Viršutinėje jo dalyje kadaise buvo išraižyta žmogaus galva, tačiau dabar jis didžiąja dalimi nupuvusi. Devynios horizontalios įpjovos, išraižytos palei stabo kūną, greičiausiai vaizdavo šonkaulius.
Panašių medinių stabų rasta visoje Šiaurės Vakarų Europoje ir už jos ribų, įskaitant 12 000 metų senumo Šigiro stabą Urale, surastą 1890 m. ar 5500 metų Šventosios stabą, 1969 m. aptiktą Lietuvoje.
Vien Airijoje dabar rasta keliolika tokių stabų, dažnai datuojamų Šiaurės Europos bronzos amžiumi (maždaug 3500-2500 m.), tačiau atrodo, kad naujasis radinys yra didžiausias ir naujausias: datavimas radioaktyviąja anglimi rodo, kad jis buvo pagamintas iš ketvirtame amžiuje nukirsto ąžuolo kamieno.
„Vienas iš tikrai jaudinančių dalykų, susijusių su stabu, yra jo vėlyva data – nes tai pati geležies amžiaus pabaiga, kai Airija tampa krikščioniška, – sako E.Campbell. – Taigi, šia prasme tai mums suteikia įdomios informacijos apie tai, kokiomis [religinėmis] praktikomis žmonės užsiėmė krikščionybės išvakarėse“.
Kitus radinius, kuriuos archeologai aptiko šioje vietoje, sudaro kelių skirtingų žmonių palaikų fragmentai – daugiausia kaukolės fragmentai, bet vienu atveju ir visa kaukolė be žandikaulio. Pasak mokslininkės, šie kaulai greičiausiai buvo atnešti iš palaidojimo kažkur kitur ir perlaidoti į pelkę.
Archeologai taip pat rado šimtus gyvūnų kaulų – tai rodo, kad ši vieta dažnai buvo naudojama gyvūnų aukojimui. Taip pat aptiktas ritualinis geležinis durklas, daug keramikos fragmentų, tako liekanos bei medinė platforma, kuri kažkada buvo suręsta virš gilesnio vandens – tikėtina, kad žmonės galėtų saugiai prieiti prie upės kranto, sako E.Campbell.
Šventa vieta
Mokslininkai medinį stabą rado beveik prieš metus, tačiau atradimas, kol archeologai kruopščiai jį atkasė ir ištraukė iš pelkės, buvo laikomas paslaptyje.
„Kai suradome objektą, žinojome, kad tai – kažkas svarbaus, – sakė E.Campbell. – Tačiau turėjome tylėti, kol nebus baigti visos vietovės kasinėjimai“.
Kai medis susiduria su oru, jis ima greitai pūti, todėl stabas Dublino universiteto koledže dabar yra kruopščiai restauruojamas.
„Stabas buvo rastas pačioje kasinėjimų pradžioje, tad per metus turėjome baigti kasinėti ir likusią [radimvietės] dalį, – pasakoja archeologė. – Dabar mes galime viską paviešinti“.
Po trejų metų konservacijos stabas bus eksponuojamas Airijos nacionaliniame muziejuje. E.Campbell ir jos kolegos taip sukūrė medinę kopiją, kurioje stabas pavaizduotas toks, koks jis atrodė prieš galvos ir kūno suirimą.
Stabo kopija bus eksponuojama netoli radimvietės esančiame Tulsko kaimo muziejuje, skirtame Rathcroghano archeologinėms vietovėms. Pastarosios yra, kaip manoma, karališkosios Airijos gyvenvietės, kuriose buvo gyvenama daugiau nei prieš 5000 metų, neolito laikais – iki maždaug 1600 metų, geležies amžiaus.
E.Cambell sakė, kad tikėtina, jog šventvietė Gortnakrannage buvo senųjų Rathcroghano gyvenviečių komplekso dalis. „Tai tikrai tam tikru mastu egzistavo vienu metu, ir bandymas suprasti šių dviejų ryšį yra tai, kas mus tikrai labai domina“, – sakė ji.
Parengta pagal „Live Science“.
