Legendinė Prancūzijos Mažino linija. 9 000 000 000 dolerių. Turėjo sustabdyti nacių Vokietiją (Foto, Video) ()
Mažino (Maginot) linija, gynybos sistema, kurią Prancūzija pastatė prie sienos su Vokietija 1930-aisiais, buvo sukurta siekiant užkirsti kelią invazijai. Beveik 400 km ilgio linija, pastatyta už kainą, kuri šiandienos doleriais galbūt viršijo 9 milijardus USD, apėmė dešimtis tvirtovių, požeminių bunkerių, minų laukų ir ginklų baterijų.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Maginot linija, pavadinta Prancūzijos karo ministro André Maginot pavarde, buvo sustiprinta gelžbetoniu ir 55 milijonais tonų plieno, įterpto giliai į žemę. Ji buvo suprojektuota taip, kad atlaikytų sunkią artilerijos ugnį, nuodingas dujas ir viską, ką vokiečiai galėjo prieš ją panaudoti.
Maginot linija buvo pastatyta ne tik palei siena su Vokietija, bet ir Italija, Belgija, Liuksemburgu, Šveicarija, tačiau labiausiai įtvirtinta dalis buvo būtent ties Vokietija.
„Maginot linija buvo technologinis stebuklas, vienas iš sudėtingiausių iki tol pastatytų įtvirtinimų rinkinys“, - rašė Williamas Allcornas savo knygoje „The Maginot Line 1928–45“.
Nepaisant to, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, įtvirtinta siena, kuri turėjo tarnauti kaip Prancūzijos išgelbėjimas, tapo nesėkmingos strategijos simboliu.
Vadovai sutelkė dėmesį į ankstesnių karų taktiką ir technologijas, ir nesugebėjo pasiruošti naujai greitai judančių šarvuotų transporto priemonių grėsmei.
Hitlerio pajėgos, užuot suvaržytos Maginot linijos, apėjo ją per kaimyninės Belgijos teritoriją, kurią prancūzai klaidingai manė eant nepraeinama.
Barjeras skirtas atremti būsimą vokiečių puolimą
Prancūzijos sprendimas statyti Maginot liniją iš dalies buvo šimtmečių invazijų prie jos sienos su Vokietija rezultatas, kur Prancūzija turėjo nedaug natūralių gamtinių kliūčių, neleidžiančių kariuomenei patekti į jos teritoriją.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame Prancūzija kovojo kruviną, beviltišką kovą dėl išlikimo, kuri kainavo beveik 1,4 milijono karių gyvybių, kariuomenės vadovai pradėjo diskutuoti, kaip geriausiai pasipriešinti Vokietijai būsimame kare, kurį jie laikė neišvengiamu.
Maršalas Josephas Joffre'as, 1914 m. Marne mūšio herojus, teigė, kad geriausias būdas apsaugoti šalies pagrindines teritorijas nuo įsibrovėlių, buvo pastatyti keletą sunkių įtvirtinimų Prancūzijos pasienyje, kurie suteiktų Prancūzijos kariuomenei galimybę manevruoti ir užkirsti kelią atakai.
Priešingai, maršalas Henri-Philippe'as Petainas, 1916 metais vedęs prancūzus į pergalę Verdene, pirmenybę teikė tęstinei lengvesnių įtvirtinimų linijai.
Galiausiai Maginot linijos dizaineriai pasinaudojo abejoms kocepsijomis ir sukūrė vienos tęstinės linijos planą, kuriame buvo įspūdingos tvirtovės su kitomis gynybos priemonėmis.
Prancūzų inžinieriai taip pat planavo fortų žiedą aplink Verdeną, kurį 1916 m. mūšio metu bombardavo priešo artilerija. Nors kariuomenės vadovai tuo metu tikėjosi, kad jiems nepavyks, inžinieriai atrado, kad sienos gerai laikosi ir išsklaidyti ginklų bokšteliai buvo veiksmingi. Inžinieriai sukūrė betono ir plieno įtvirtinimų, turinčių didelę ugnies galią, planus ir plačius požeminius praėjimus.
Vienas iš didžiausių stipriai įtvirtintos sienos šalininkų buvo Andre Maginot, prancūzų politikas, per Pirmąjį pasaulinį karą patyręs tokių sunkių sužalojimų, kad jam prireikė ramentų.
Ilgametis karo ministras Maginot sugebėjo įtikinti Prancūzijos parlamentą skirti lėšų šiam projektui. Žurnalistai, įvertinę jo vaidmenį, pradėjo ją vadinti Maginot linija.
Tęsinys kitamep puslapyje:
Maginot linija, skirta sustiprinti Prancūziją po Pirmojo pasaulinio karo nuostolių
Be būsimo konflikto tikimybės, Maginot turėjo dar vieną labai įtikinamą argumentą. Pirmojo pasaulinio karo nuostoliai Prancūzijos gyventojams reiškė, kad ateityje šalyje trūks kareivių, kurie apgintų šalį nuo Vokietijos, kuri taip pat patyrė didelių nuostolių, tačiau turėjo beveik dvigubai daugiau gyventojų. Sunkūs įtvirtinimai atrodė geras būdas apsisaugoti, kol darbo jėga normalizavosi.
Grandiozinė statyba prasidėjo 1928 m. ties siena su Italija, 1929 m. – ties Vokietija, o 1936 m. Maginot linija buvo beveik baigta, nors įvairių įtvirtinimų statybos tęsėsi iki pat Mūšio dėl Prancūzijos 1940 m.
Kai 1939 m. rugpjūčio mėn. Prancūzijos pareigūnai surengė Winstonui Churchilliui ekskursiją Maginot linijoje, jis buvo sužavėtas to, ką pamatė.
„Prancūzijos frontas negali būti pralaužtas, nebent pastangomis, kurios gyvenime būtų labai brangios ir užtruktų tiek laiko, kad bendra padėtis pasikeistų“, - rašė būsimasis JK ministras pirmininkas.
Tačiau nepaisant viso plieno ir betono, Maginot linija turėjo bent vieną akivaizdų trūkumą. Nors siena su Vokietija buvo apsaugota, įtvirtinimai baigėsi ties siena su Belgija, kuri 1930-aisiais buvo Prancūzijos sąjungininkė.
Po to, kai 1936 m. Belgija paskelbė savo neutralumą, Prancūzijos gynybos ministras Edouardas Daladier'is siekė papildomo finansavimo Maginot linijai pailginti palei Prancūzijos sieną su Belgija, tačiau šie įtvirtinimai niekada nebuvo baigti.
Vokiečiai skverbiasi į Prancūziją per Belgiją
Maginot linija neleido vokiečiams tiesiogiai kirsti Prancūzijos ir Vokietijos sienos, Prancūzijos kariuomenė žinojo, kad vokiečiai puldami turės pereiti Belgiją.
Tačiau prancūzai manė, kad natūralus barjeras Belgijoje – Ardėnai, tanki miškinga vietovė su nelygiu reljefu ir keliais keliais, susiaurins teritoriją, kurią vokiečiai galėtų kirsti.
Tačiau generolas leitenantas Heinzas Guderianas, vyriausiasis Vokietijos tankų vadas, Pirmojo pasaulinio karo metais praleido laiką Ardėnuose ir pakankamai gerai pažinojo vietovę, kad suplanuotų puolimą ir rastų kelią į Prancūziją.
Tai padrąsino vokiečių armiją pulti Prancūziją per Ardėnus – ir tai pasiteisino. Vokiečiai sugebėjo apeiti prancūzų armiją, kuri buvo pasiųsta į šiaurę kovoti su jais. Dėl to vokiečiai sugebėjo apsupti prancūzus ir jų sąjungininkus britus ir nuvaryti juos atgal į Lamanšo pakrantę, o paskui pasukti į pietus iki Paryžiaus.
Kai vokiečiai buvo už Maginot linijos, jie taip pat sugebėjo užpulti ją iš užnugario ir užimti įtvirtinimus, paimdami daugiau nei 500 000 karo belaisvių. 1940 m. birželio 25 d. Prancūzija kapituliavo.
Šiandien Maginot linija tapo metafora, naudojama apibūdinti kliūtį, suteikiančią klaidingą saugumo jausmą.
