Tokijo Yumenoshima parko kampe yra aukštas A formos pastatas. Viduje ant betoninių grindų ir metalinių atramų pakeltas stovi nusidėvėjęs žvejybos laivas. Šiandien laivas iš esmės pamirštas, tačiau prieš 67 metus šis įprastas laivelis buvo protesto prieš branduolinius ginklus simbolis ir įkvėpė ikonišką popkultūros monstrą.

Laivas, pavadintas Daigo Fukuryu Maru, arba „Lucky Dragon 5“, buvo pastatytas 1947 metais Wakayama prefektūroje, Japonijoje, kaip pelamidžių (bonito) žvejybos laivas, tačiau vėliau buvo pertvarkytas kaip giliavandenių tunų žvejybos laivas.

Tais laikais mediniams laivams buvo leista išplaukti toli į atvirą giliavandenę jūrą, o „Lucky Dragon 5“ atliko penkias keliones į vandenyną, iš kurių paskutinė prasidėjo 1954 m. sausio 22 d.

Tą rytą „Lucky Dragon“ išvyko iš savo namų uosto Yaizu, Šizuoka prefektūroje, Japonijoje. Laivui vadovavo jaunas ir nepatyręs 22 metų Hisakichi Tsutsui, įgulą sudarė 23 nariai. Laivas buvo mažas, vos 28,5 m ilgio, ir nepakankamai galingas, galintis pasiekti tik 5 mazgų (9,3 km/val.) greitį.

Vasario 9 d. vyrai žvejojo į pietus nuo Midvėjaus salos, kai jų tralai įsipainiojo į koralų rifus, todėl jie turėjo nupjauti valą. Netekęs daugumos tinklų jūroje, kapitonas nusprendė plaukti į pietus ir išbandyti savo laimę turtingesnėse žvejybos vietose aplink Maršalo salas.

Beveik prieš 18 mėnesių JAV valstybės departamentas įspėjo Japonijos jūrų saugumo agentūrą, kad dėl planuojamų branduolinių bandymų privaloma nesiartinti prie Enewetako atolo, Maršalo salose.

Po metų, likus penkiems mėnesiams iki bandymo, JAV paskelbė dar vieną pranešimą, kuriame paskelbė, kad pavojaus zona buvo išplėsta į rytus, apimant vandenis aplink Bikinio atolą. Tačiau „Lucky Dragon“ laive niekas nežinojo apie išplėstą apsaugos zoną. Kapitonas Hisakichi manė, kad tol, kol jie bus atokiau nuo Enewetako, jo įgula bus saugi.

1954 m. kovo 1 d., 6.45 val., paskutinę „Lucky Dragon“ žvejybos dieną prieš grįžtant į Yaizu, įgula vis dar kilo iš savo gultų, kai vakarinis dangus nušvito 7 kilometrų skersmens ryškiu ugnies kamuoliu.

Tai buvo „Castle Bravo“ – pirmoji JAV vandenilinė bomba ir galingiausias branduolinis įrenginys. Tiesą sakant, tai buvo per daug galinga. „Castle Bravo“ inžinieriai suklydo apskaičiuodami ginklo išeigą. Tai, kas turėjo būti 6 megatonų sprogimas, virš salos išsiveržė 15 megatonų TNT jėga arba tūkstantį kartų galingiau už tą, kuris vos prieš devynerius metus sulygino Hirošimos miestą.

„Lucky Dragon“ įgula nuskubėjo į denį stebėdamasi žėrinčiu dangumi. Po kelių minučių sprogimo banga švelniai sukrėtė jų laivą. „Lucky Dragon“ buvo maždaug 130 kilometrų nuo hipocentro, saugus nuo tiesioginių sprogimo padarinių, tačiau vis tiek pavojingai arti atominio sprogimo.

Po penkių valandų į atmosferos kraštą pakilęs radioaktyviųjų debesų pluoštas ant laivo pradėjo lyti pelenų ir smulkių koralų dulkių, įmirkytų toksišku radioaktyviųjų izotopų, įskaitant stroncį-90, cezį-137, seleną-141 ir uraną-237, kokteiliu.

Šešias valandas įgula dirbo denyje traukdama tinklus, įkvėpdama toksišką mišinį. Baltos dalelės pateko į akis, nosį, ausis ir burną. Jos dūrė ir graužė akis. Ekipažas nė nenutuokė, kad dulkės, vėliau pramintos shi no hai arba „mirties pelenai“, yra pavojingos.

Jie plikomis rankomis nušlavė dulkes nuo denio. Vienas žvejys Matashichi Oishi net palaižė dulkes, kurias apibūdino kaip smėlingas, bet neturinčias skonio.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()