Praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jos pasirašymo, 1920 m. Trianono taikos sutartis tebėra vienas labiausiai traumuojančių įvykių Vengrijos kolektyvinėje atmintyje ir nuolatinis dabartinės politikos klausimas.

Viena pirmųjų Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbáno priemonių, kai jis atėjo į valdžią 2010 m., buvo birželio 4 dieną paskelbti nacionaline atminimo diena, skirtą Trianono sutarties pasirašymo metinėms paminėti.

Nuo tada Vengrijos premjeras nuolat nurodo liūdnai pagarsėjusią sutartį, kuria siekiama kovoti su aukos jausmu, didinti nacionalinį pasididžiavimą ir žavėtis Vakarų Europos tautomis.

Ši trauma vis dar giliai įsirėžusi į daugelio vengrų protus ir širdis. Šia tema netgi buvo sukurta roko opera. Trianono sutartis taip pat naudojama kaip atpirkimo ožys tiesiogine, rinkimine prasme: Orbanas nusprendė, kad etniniai vengrai, dėl Vengrijos suskaidymo, galėtų kaimyninėse šalyse (daugiausia Rumunijoje, Ukrainoje, Slovakijoje ir Serbijoje) gauti Vengrijos pilietybę.

Kodėl tai vis dar yra tokia svarbi Vengrijos politikos, visuomenės ir kultūros problema?

Kas yra Trianono taikos sutartis?

1920 m. birželio 4 d. Didžiojo Trianono rūmuose Versalyje, Prancūzijoje, Trianono taikos sutartį vienoje pusėje pasirašė Vengrijos, o kitoje – Antantės valstybių atstovai. Tai viena iš daugelio taikos sutarčių, pasirašytų po Pirmojo pasaulinio karo nuo 1918 iki 1920 m.

Kas nutiko tarp 1918 ir 1920 m.?

1918 m. rudenį Austrijos-Vengrijos monarchija patyrė karinį pralaimėjimą, atvėrusį kelią jos žlugimui ir įgalinusi autonominius judėjimus visoje Vidurio Europoje.

Lapkričio 3 d. Padovos paliaubos nutraukė karą tarp Austrijos-Vengrijos imperijos ir Antantės, o po kelių dienų Belgrado karinė konvencija, pagal kurią milžiniškos buvusios imperijos teritorijos dalys buvo kontroliuojamos užsienio pajėgų, kol bus sudarytas oficialus taikos susitarimas, privertė naują Vengrijos valstybę nuginkluoti.

Gruodžio 23 d. Paryžiaus taikos konferencija įsakė evakuoti Šiaurės Vengriją, kad būtų atvertas kelias naujai susikūrusios Čekoslovakijos administracijos sukūrimui.

Tuo tarpu kaimyninės šalys, įskaitant Serbijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos karius, įžengė į Vengrijos teritoriją gerokai už demarkacijos ribų. Vengrijos valdžia iš pradžių pasyviai stebėjo, kol 1919 m. balandžio mėn. naujai įkurta Vengrijos Sovietų Respublika suorganizavo Raudonąją armiją, kad sustabdytų Rumunijos kariuomenės veržimąsi.

Vasarą bolševikų vyriausybės kontrpuolimas buvo trumpalaikis, o Rumunijos kariuomenė galiausiai užėmė Budapeštą kartu su centrine ir šiaurės vakarų Vengrijos dalimis, kurių daugelis turėjo didelę kasyklų, pramonės objektų ir transporto infrastruktūros koncentraciją.

Ši de facto karinė okupacija suteikė svarumo būsimų derybų metu tų šalių teritorinėms pretenzijoms Vengrijoje. Per nestabilius dvejus metus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Antantės valstybės nenorėjo pradėti derybų su trumpalaikiu Vengrijos Bela Kuno bolševikų režimu, taip pat su Rumunijos okupacijos metais pareigas ėjusiomis vengrų vyriausybėmis.

Galiausiai Antantė pripažino naują Vengrijos vyriausybę ir 1920 m. sausio mėn. Vengrijai nusiuntė taikos sutarties projektą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Ar Vengrija tikrai prarado du trečdalius savo teritorijos?

Pagal Antantės pateiktas sąlygas, Vengrija prarado du trečdalius savo teritorijos ir gyventojų: Čekoslovakija gavo Šiaurės Vengriją, Užkarpatės Ruteniją (dabar Ukraina) ir Pressburgo regioną (Bratislava) kartu su kitomis nedidelėmis teritorijomis; Austrija gavo didžiąją dalį Burgenlando (Vakarų Vengrija), o Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (nuo 1929 m. Jugoslavija) užėmė Kroatiją-Slavoniją ir dalį Banato regiono.

Rumunijai atiteko didžioji Banato provincijos ir Transilvanijos dalis, o Italijai – Fiumė. Dėl šio skilimo Vengrijos plotas liko  mažiau nei 93 000 iš 325 000 km² jos teritorijos.

Nepaisant Vengrijos bandymų organizuoti plebiscitus ir atviras derybas su Antantės pajėgomis, visi šie sienų perkėlimai buvo atlikti nepasitarus su vietos gyventojais.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad Antrojo pasaulinio karo metais Vengrijai pavyko atsiimti dalį prarastų teritorijų. Vis dėlto Trianono sutarties sienos vėl buvo atkurtos 1945 m.

Kaip pasikeitė demografija?

Šis suskaldymas tarp daugelio vengrų pasėjo pasipiktinimo sėklą ir tai galima pajusti net ir šiandien. Tai, kad tai buvo padaryta beveik visur, nepasitarus su vietos gyventojais, dar labiau daro Trianono sutartį kaip šiurkštų Vengrijos nacionalinio vientisumo ir apsisprendimo principo pažeidimą.

Milijonai vengrų staiga atsidūrė svetimose šalyse. Vengrijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo daugiau nei 20 milijonų žmonių iki mažiau nei 8 milijonų, o dauguma perkeltųjų gyventojų dabar gyveno Rumunijoje, Jugoslavijoje ir Čekoslovakijoje.

Trys milijonai žmonių, kuriems gimtoji kalba buvo vengrų, buvo aneksuoti valstybių teisių perėmėjų. Šios naujos sienos taip pat pavertė Vengriją labai vienalyte valstybe: nors anksčiau mažiau nei 50% Vengrijos gyventojų gimtoji kalba buvo vengrų, dabar ja kalbėjo beveik 90% Vengrijos gyventojų.

Ar Trianono sutartyje buvo numatytos kitos sąlygos?

Pagal sutartį Vengrijos ginkluotosiose pajėgose taip pat turėjo būti 35 000 vyrų. Jie turėjo būti lengvai ginkluoti ir įdarbinti tik sienų apsaugai ir vidaus tvarkai palaikyti.

Sutartyje taip pat buvo nurodyta, kad Vengrija turi sumokėti karo kompensacijas; dėl tikslios jų sumos turėjo būti nuspręsta vėliau.

„Kai norite atsekti antivakarietiškų ir antiliberalių jausmų Vengrijoje šaknis, turėtumėte grįžti į tą istorijos momentą, kai daugeliui pamoka buvo ta, kad laisvės ir apsisprendimo idėjos galioja tik Vakarų valstybėms“, -  amžiną Trianono sutarties įtaką apibendrino vengrų istorikas Andras Minkas.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Kafkadesk

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()