Visata neturi pradžios? Ar gali būti, kad ji tiesiog visada egzistavo – o kaip tada paaiškinti Didįjį sprogimą?

Jei matematine begalybe turi pabaiga, tai ir visatos pradzia turetu egzistuoti.

. Šiaip mano hipotezė apie visatos evoliuciją mirtį ir gimimą iš naujo BH to WH eliminuoja bent vieną paradoksą kurio jie bijo šitam straipsnyje, nes nereikia iš niekur ir niekados erdvėje kurti begalo tankaus taško, nes tas taškas jau yra tai BH, kuri po labai ilgo laiko visatos laiko pabaigoj sprogsta kaip WH, nes stebimoji visata tuo metu pasiekia planko ilgį. Tada įvyksta BB daug BB iš visų išlikusių BH aka singuliarumų. Tik tie visi singuliarumai yra nebesusiję jie jau kiekvienas pavirsta į savo atskirą visatą. Gal tos visatos ir galės prisiliesti viena su kita, ir ko gero fizikos dėsniai (konstantos) skirsia visuose iš jų. Nera pardžios erdvėje nėra ir problemų

Taip as suprantu, jog begalybe i visas puses yra begalybe, siuo palyginimu tai ir norejau parodyti. Manau pati matematika tokia negaletu egzistuoti jei ji neatspindetu tam tikru visatos ipatumu. Vienas idomesniu, yra matematine begalybe kuri kaip ir parodo jog kazkokia begalybe egzistuoja ir manau ta begalybe butent ir atspindi visatos pradzia ir pabaiga, ta visa laiko tekme, kuri vyksta pastoviai. Jei begalybeje atrastume pradzia ir pabaiga tai butu kaip irodymas jog ir visatos egzistavimas yra kazkuo apribotas. Pvz tikrai butu labai idomu pamatyti, ar skaicius pi turi pabaiga(kuris beja turi pradzia, bet galbut ir pabaiga?), ar kokios matematines funkcijos, bet panasu jog matematikoje begalybe neturi pradzios ir pabaigos. Kalbant apie protonus ir neutronus, ar kitus materijos dalykus kurie laiko tekmeje keiciasi, tai nebutinai nurodo visatos amziu. Galbut po materijos susiliejimo, issiskaidymo, vel ivyksta sprogimas ir vel viskas prasideda nuo "pradziu", tad visatos egzistavima tai nebutinai apriboja. Aisku kartu reikia nepamirsti pagrindinio termodinamikos desnio kuris kaip ir nurodo jog energija negali isnykti, ji kazkuria prasme yra begaline. Is tikro visa visata gali buti kazkokiu procesu pastovus begalinis kartojimasis ir dar reiktu nepamirsti, jog dalis siu procesu yra turbut nematomi ir tiesiog neaptinkami musu materialiame pasaulyje. Aisku tai tik labiau filosofiniai pamastymai i kuriuos turbut 100% atsakymo niekada niekas nesuzinos, bet kaip ir straipsnyje rasoma, begalinis visatos laikas yra imanomas.

Dar patikslinsiu. Sakykim daugiamatė erdvė egzistuoja tiesiog egzistuoja be pradžios ir galo ir viskas su tuo OK, nes tai netrunka ka nei kiek laiko, o laikas atsiranda tik su kiekvienu nauju BB ta prasme su materija atsiranda laiko kryptis ir fizikos konstantos/dėsniai. Iš esmės aš prieštarauju tam kas rašoma straipsnyje, sutinku tik su erdvės egzistavimu be laiko, taip gali būti. Nu gerai tas atsitiko bent vieną kartą ir tai atsitiko mūsų dabartinėj visatoj. O tuščioj erdvėj be jokios materijos ir be jokios visatos tiesiog vyksta kvantinės fluktuacijos atsiranda ir išnyksta virtualios dalelės ir laikas neteka niekur jis yra visomis kryptimis mikroskopiniame lygyje (net ir dabar visur), bet laiko tėkmės greitis ir laiko kryptis vidutiniškai lygūs 0, kol nėra naujos visatos erdvėj. Laikas mikroskopiniam lygyje nusinulina, kaip tarkim dalelių elektos krūvis atome. Na ir begalybė gaunasi tokia, kad tarp visatos mirties ir naujos visatos atsiradimo buvo begalo mažas laiko tarpas, va tik tokia begalybė ir tai ko gero yra vienintelė įmanoma begalybė fizikoj.

Man tai laikas per kurį išverda vienas arba n (kai n<6, nes daugiau į mano puodą netelpa) kiaušinių, ir ganėtinai suvokiamas. Beje palaidų neutronų suirimas yra nemaža problema atominiuose reaktoriuose. Dėl protonų taip, su kiaušinių virimu labai sudėtinga lyginti.

O kaip su energija? Ji turetu egzistuoti irgi be galo ir pradzios, tik laikas ja pastoviai veikia.

Visatos gyvavimo gale nebelieka laiko, o stebimoji visata tampa planko dydžio, ar mažesnė, nebelieka ir energijos išskyrus išlikusius singuloarumus BH. Kiekviena išlikusi dalelė laisvoj formoj palieka viena savo stebimoj visatoj ir galiausiai būna suplėšoma dar iki to, kol sprogs likusios BH. Gal šitoj vietoj ir pažeidžiamas energijos tvermės dėsnis, bet jis nelabai ir galioja tokioj formoj visatos mastu, dėl reliatyvumo ir QM efektų. O gal nepažeidžiamas tvermės dėsnis nes vėliau tiesiog pasibaigs laikas ir visata, nėra laiko nėra ir energijos turbūt. Čia palei Big Rip scenarijų, maždaug taip kaip tai vyksta dabar, o jei visata susitrauktu atgal į singuliarų tašką, tai problemų ir paradoksų dar mažiau. Tada sustoja laikas, visa energija ir materija vienam begalo mažam taške ir nepraėjus nei kiek laiko naujas BB. Taip turėtu pulsuoti visata, kad nepažeistu energijos balanso, bet palei dabartinius stebėjimus panašiau kad bus Big Rip.

Jei kažkuriuo momentu visai nėra visatos tai iš kur ir kur visata gali atsirasti? turi būti kažkokia erdvė ir materija arba erdvės ir visatos potencija kažkokiame kitame būvyje. Manau, visai logiška manyti kad visata neišnyksta, tačiau keičia būvį ar pan. susitraukia, išsiskleidžia. Panašu, kad daug atsakymų juodosiose skylėse - kas ten vyksta su materija ir erdve.

baxuriux matau, kad vos ne visas idėjas i viena supynes. Iš Roger Penrose ciklinės visatos galim paimt idėja, kad laikas netenka prasmės arba neegzistuoja, kai visatoj nebelieka dalelių turinčių masę. Tai galim brainstormint, jog sterili erdvė be tamsiosios energijos ir tamsiosios materijos, apskritai be jokios materijos, tik su joje vykstančiom kvantinėm fluktuacijom yra be laiko dimencijos. Kaip žinome, viena teorija teigia, kad kvantinės fluktuacijos pagimdė mūsų visatą ir tada atsirado ir laiko dimencija. Tad mano mintis, kad kažkokia erdvės forma, kurioje gimė mūsų visata, yra begalinė laiko atžvilgiu tiek į priekį tiek atgal. Aišku galim kapstyt giliau ir svarstyt iš kur atsirado fizikos dėsniai, tos pačios kvantinės fluktuacijos, bet čia jau nieks nežino ir klausimas ar kada nors sužinos.

"Medžiagai neįmanoma susispausti iki be galo mažų taškų – jie gali būti ne mažesni už erdvėlaikio atomo dydį."Taip yra, bet medziaga gali konvertuotis i energija. Matom kaip isnyksta kvarkai. Po to atsiranda. Nors tas isnykimas tai gal but pasidalijimas i neaptinkamas daleles. Siaip energija irgi idomus terminas. Beje pradedant nuo atomu daleles nuolat juda. Kaip ir turi energijos. Tipo savyje. sakykim nera mums zinomu energijos saltiniu. Atomas gali atiduoti energija. Taciau ji atsistato kaip zinom. Del isoriniu energijos saltiniu. Kas yra absoliutus tenpetaturos nulis, tai temperatura uz kuria mazesnes negalim ismatuoti, Ir jinai, neegzistuoja, nes bet kokie atomai negaletu judeti, nes energija judesys. Galima galvoti kad erdve begaline ir egzistavo visada kaip ir laikas. Visata suprantame kaip erdve kurioje kazkas yra. Na gal joje anksciau nieko nebuvo, Nes su tuo sprogimu tai cia nesamone kaip ir su pasaulio sukurimu, Erdves ir laiko nebuvo ir is nieko atsirado, na is singuliariumo uz kurio ribu nebuvo tos erdves, na tipo ir laiko. Ir siaip visi sneka apie energija , na mes energija galim stebeti. Bet kas tai yra ir kaip veikia tai niekas ir nezino. Paklausk fiziko kaip veikia lazeris, jis pasakys. Na suzadinam elektrona, tada jis isspinduoliuoja fotona ir gryzta i pradine busena. Tai kaip konkreciai vyksta tas energijos konvertavimas tai nelebai ir paaiskins. Na gali tik nupasakot tai ka mato. Is esmes esame tokiame lygyje kad sunkiai paaiskiname tokius reiskinius. Is esmes tik perpasakojame tai ka stebime, ir kuriame versijas. Panasiai kaip tos izoliuotos krikscioniu bendruomenes, Mato lektuvus skrendancius, ir aisku pagal biblija jiems tai geleziniai pauksciai

Na energija galima butu apibudinti, kaip kazkoki judesi laike, kas kazkuria prasme gali buti kazkokios, lyg besikartojancios "formules" padarinys. Turbut tai isivaizduociau kaip kazkoki, amzinai besisukanti taska apskritimu, kuris neturi savo kelio pabaigos. Istikro pritarciau tamstos nuomonei. Jei kazkurioj visatos vietoj energijos nebutu, tai turbut ir laikas neegzistuotu, kas manau butu labai keista, nes pats visatos isnykimas ir atsiradimas, kai kazkas egzistuoja begalinio ir amzino kaip laikas atrodo neimanomas, o jis, be kazkokio judesio(energijos) butu beprasmis. Jei kazkada laikas ir neegzistavo, tai kaip jis galejo atsirasti? Bet velgi, kaip ir minejai, turbut mes dalies procesu tiesiog nematom, tad galim siuo klausimu tik spelioti.

Mano tai požiūris toks, kad jei nėra laiko, reiškiasi niekas nekinta. Nelabia suprantu kaip kažkas gali atsirasti ar pranykti, "fluktuoti", pakeisti būseną ar dar kažką, kai nėra laiko. Jeigu laiko nėra, o tie pokyčiai būtini***, vadinasi tiek pirminė, tiek paskutinė, tiek visos tarpinės fazės egzistuoja vienu metu. O kadangi tai egzistuoja vienu metu, tai negalim jų išskriti nei kaip pirminių, nei kaip paskutinių... Tam,kad atsirastų laikas, mums reikėjo laiko, kuriame įvyktų pokytis, kuris sukurtų sąlygas atsirasti laikui Tai gal labiau linkčiau prie to, kad laikas yra begalinis arba keičiantis savo "formą". O gal laikas svarbus tik mums - gyviesiems? Nes jau kai miršti, sąmonė "užgęsta" ir laikas praranda prasmę iki to momento, kai vėl BB, vėl planet Earth, vėl dinozaurai, vasteroidas, ledynmetis, mama su tėčiu ir vėl AŠ naujame pasaulyje su kiek pasikeitusiomis žaidimo taisyklėmis - nepraėjo nė akimirka, nes nebuvo sąmonės, galinčios užknisti, kad viskas taip ilgai trunka

O gal laikas neturi nei pabaigos nei pradzios, kaip baronka. Procesai vyskta laike, o laikas niekada nesibaigs, kaip salyga procesams, kaip niekada nebuvo ir laiko pradzios. Mes tik skaiciuojama laika skaiciais ir galvojame, kad kazkada turejo buti pradzia - cia gal laikas kaip vanduo, visada cirkuliuoja tarp zems ir atmosferos, mes galime skaiciuoti kiek kubu pratekejo, bet esme, kad jis cirkuliuoja ratu, o procesu kitimas vyksta nuolat. Ar 1150 metų vanduo turi kitoki skaiciu negu 2021? Procesams juk nesvarbu ar laikas turejo pradzia, kokia jo reiksme dabar, jie tiesiog kinta laike, tai ka mes vadiname laiku.

Neseniai, man atrodo, jau diskatavom šia tema, tai nenoriu per daug išsiplėst. Trys pagrindiniai fizikos dalykai laiką interpretuoja savaip. Galima laiką interpretuoti kaip pokytį. Čia jau būtų entropijos laikas. Tai klausimas jei erdvė sterili arba entropija pasiekus maksimumą, tada nevyksta jokie pokyčiai, tai kaip ir entropijos laiką tokioje erdvėje galima išbraukti. Lieka Enšteino laikas arba laikas kaip erdvės dalis-spacetime. Kiek pamenu, jis buvo šalininkas vadinamosios block universe teorijos arba ši teorija išplaukė iš jo lygčių, kur praeitis, dabartis ir ateitis jau įvykę. Galvoju ar Enšteino laikas, galėjo/tų egzistuot prieš didyjį sprogimą, kaip mano išgalvotos sterilios erdvės dalis. Dar yra kvantinis laikas, kuris turėtų egzistuot sterilioj erdvėj, dėl joje vykstančių kvantinių reiškinių.QM laikas prieštarauja block uniniverse teorijai, dėl "random" QM savybių. Bet lygtais nesipjauna, su spacetime koncepcija. Taigi iš mano pafilosofavimų, galima pabandyti padaryti išvadą, jog sterilioj erdvėj prieš Big bang, galetų egzistuoti Enšteino bei QM laikas, kuris kaip ir galėtų buti begalinis. Po Big bang atsirado mums labiausiai juntamas pokyčio t.y entropijos laikas.

. Pvz. „greičio ar kompresijos nepasemsi kibiru – bet jos vis tiek yra dalomosios reikšmės (km/h ir t.t.). Taigi, pabandykit paprotauti kas gali būti pirminė nedalomoji (ir abstrakti) reikšmė. Laikas tam netinka, nes jis turi sąsajų su energija, erdve ir pan. (o ir yra fizinė reikšmė)...