Iš pradžių žydai norėjo įsiveržti į Niurnbergo tribunolo salę ir tiesiog nušauti visus kaltinamuosius – pagrindiniai naciai nieko daugiau nenusipelnė. Žydų grupuotės „Nakam“ narius erzino teismo proceso diskusijos apie kaltės laipsnį, jurisdikciją ir atsakomybės formas. Hebrajiškai „Nakam“ reiškia „kerštas“, o kerštas yra viskas, ko jie troško.

Po Antrojo pasaulinio karo žydai dešimtmečius keršijo naciams už Holokaustą. Vieni įstojo į nacių medžiotojų gretas, kiti naikino nacizmą kaip idėją.

Garsiausią keršytojų grupę „Nakam“ sudarė apie 50 žydų. Iš esmės tai buvo jauni Baltijos, Baltarusijos ir Lenkijos žydų partizanai ir buvę koncentracijos stovyklų kaliniai. Daugelis jų neteko savo šeimų ir vos išgyveno Holokausto pragarą.

Jie matė budelių žiaurumą ir buvo pasirengę bet kam – žinojo, kaip elgtis su ginklais, nekentė ir norėjo nubausti nusikaltėlius ir parodyti visam pasauliui, kad žydai nėra avys skerdykloje, ne bejėgės aukos ir ne bailiai.

Grupuotės „Nakam“ lyderis buvo 27 metų sionistas Abba Kovner, karo metu buvęs karinis pogrindžio vadas Vilniaus gete (iki karo jis su tėvais gyveno Vilniuje, tuo metu priklausiusiame Lenkijai). Jis užverbavo pirmuosius grupės narius ir pradėjo terorą prieš Holokausto kaltininkus. „Nakam“ nariai buvo suskirstyti į mažas grupeles visoje Europoje.

Iš pradžių Vokietijoje, paskui ir Italijoje ar kur nors kitur, būdavo randami negyvi naciai, kuriuos Kovneris ir jo bendražygiai nuteisė mirties bausme. „Pasmerktiesiems“ visada buvo sakoma, už ką juos sušaudo. Paprastai nusikaltėliai atsakydavo tyla. Žydas iš Baltarusijos Chaimas Laskovas vėliau apgailestavo, kad „deja, daug nesunaikinome“. „Nakam“ taip sunaikino apie 400 nacių. Bet pagrindiniai Vokietijos naciai išvengė kerštautojų rankų – jie pabėgo arba sėdėjo Niurnberge ir laukė teismo proceso.

Planas A

Pradinės idėjos sušaudyti kaltinamuosius nacius Niurnbergo procesuose teko atsisakyti – teismo rūmai ir kalėjimas buvo per daug gerai saugomi Sąjungininkų. Viename iš „Nakam“ susitikimų spontaniškai gimė beprotiška, bet iš karto visų palaikoma idėja: atpildą pagal principą akis už akį, dantis už dantį (Taliono principas).

Kovneris ir jo bendradarbiai nusprendė sunaikinti kelis milijonus vokiečių (šaltinis). Kovnerio draugas Yitzhakas Avidovas prisiminė: „Tai atsitiko savaime. Mes sėdėjome ir staiga kilo ši mintis. Pamatėme, kad ši idėja mus visus vienija. Visi norėjo atkeršyti“. Visi „Nakam“ žmonės tikėjo, kad jei Dievas egzistuoja, jis nušluos vokiečius nuo žemės paviršiaus, kaip ir sunaikino Sodomos ir Gomoros gyventojus.

Keršytojai greitai sugalvojo planą apnuodyti didžiųjų Vokietijos miestų geriamąjį vandenį. Jie nusprendė pradėti nuo Niurnbergo, nacių partijos ir antisemitinių įstatymų simbolio ir centro, tada ketino tai padaryti Miunchene, Frankfurte, Berlyne ir Hamburge. Tuo metu daugelis žydų iš Europos išvyko į Palestiną kovoti už Izraelio sukūrimą, o Abba Kovner išvyko ten ieškoti nuodų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Jam pavyko rasti du chemikus, kurie jam tiekė kanistrus su nuodinga medžiaga (kai kurių pranešimų duomenimis, dalis nuodų buvo paslėpta pieno skardinėse). Tuo tarpu jo vokiškai kalbantys bendražygiai, prisidengę santechnikais ir techninės priežiūros darbuotojais, įsiskverbė į Niurnbergo santechnikos įmonę.

Jie tiksliai žinojo, kur ir kaip reikia įpilti nuodų, kad nebūtų užnuodytas vanduo, kuris buvo tiekiamas į Sąjungininkų kariuomenės vietą mieste, o tik vanduo vokiečiams. Viskas buvo paruošta, jie tik laukė Kovnerio atvykimo.

Tačiau operacija žlugo. Kovneris įlipo į Didžiosios Britanijos laivą, plaukiantį į Prancūziją, ir laive buvo suimtas britų. Kovneris keletą mėnesių buvo įkalintas Kaire.

Pats Abba vėliau tvirtino, kad prieš areštą sugebėjo išmesti nuodus už borto. Vis dar neaišku, kaip jis buvo susektas. Kovneris buvo įsitikinęs, kad jį išdavė Izraelio sionistai, bijodami, kad didelio masto teroristiniai „Nakam“ grupuotės išpuoliai Sąjungininkų akyse diskredituos Izraelį.

Planas B

Vienaip ar kitaip milijonų vokiečių apnuodijimas neįvyko. Tačiau keršytojai nesiruošė sustoti, jie tik sumažino kraujo troškulį. Jie perėjo prie plano B – apnuodyti buvusius Vokietijos SS narius, kalinčius „Stalag XIII“ stovykloje netoli Niurnbergo. Tuo tikslu „Nakam“ nariai Prancūzijoje įsigijo arseno, o Arie Distel įsidarbino kepykloje, kuri stovyklai tiekė duoną.

Vokiečiams buvo kepama prastesnė duona, o prižiūrėtojams – geresnė, todėl buvo lengva išvengti aukų tarp amerikiečių. 1946 m. ​​balandžio 14 d. naktį Distelis liko nakvoti, o sutemus įleido du bendrininkus. Jie sudrėkino vakare paruoštą duoną arseno tirpalu ir sugebėjo tokiu būdu užnuodyti kelis tūkstančius kepalų.

Dėl to buvo apnuodyti daugiau nei du tūkstančiai kalinių, tačiau amerikiečiai visus išgelbėjo klizmomis ir skrandžio plovimu (kitų nepatikrintų šaltinių duomenimis, žuvo keturi šimtai žmonių, tačiau administracija šį faktą nuslėpė).

Po incidento Stalag XIII, „Nakam“ žydai atsisakė minties nuodyti vokiečius. Didžioji grupės dalis ėmėsi svarbesnės žydams užduoties – kovai Palestinoje. Vėliau jie suprato, kad milijonų vokiečių nužudymas neatgaivins nužudytų žydų.

Vėliau Abba Kovner tapo žinomu poetu. Jis sugebėjo rasti žodžių, kad 1945 m. pakurstytų bendražygių keršto troškulį, ir galėjo išreikšti tai, ką jie patyrė po daugelio metų:  „Naikinimas nebuvo šalia mūsų. Pirmiausia tai buvo mumyse. Neįsivaizdavome, kad galime ir turime teisę grįžti į gyvenimą, atvykti į Palestiną, sukurti šeimas, ryte keltis į darbą ir taip susitaikyti su vokiečiais“.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Kramola
The Jewish News of Northern California

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)