Pasirodo, dar ne taip seniai europiečiai buvo kanibalai. Šiuolaikinėje Europos istorijoje medicinos preparatais dažnai tapdavo egiptietiškos mumijos ir mirusių žmonių kūno dalys.

Portale „Thevintagenews“ pasakojama apie šiurpią kanibalizmo praktiką europiečių gyvenime.

Europiečius nuo seno – jau nuo 12 a. domino mumijos, o kai 19 a. Napoleonas užkariavo Egiptą, visoje Europoje prasidėjo tikra egiptomanija. Pavyzdžiui, išskirtine pramoga laikyti vadinamieji mumijų išvyniojimo vakarėliai. Mumijas išvyniodavo viešose vietose, o jų pažiūrėti susirinkdavo tūkstančiai žmonių. Karalienės Viktorijos laikais, 19 a. mumijas eksponuodavo šalia įvairių keistenybių – „undinių“, banginių kaulų ir pan.

Taip pat žinoma, kad dailininkai smulkindavo mumijų dalis į miltelius ir taip išgaudavo spalvą, vadinamą mumijos ruda. To atspalvio ruda puikiai tiko maišyti su kitomis spalvomis, paveiksluose su ja tapydavo stiklą su atspalviu, šešėlius.

Paminėtina, kad europiečiai ėmė domėtis mumijomis ir žmonių kūnais pirmiausia todėl, kad tikėjo jų gydomosiomis galiomis. Žmonės buvo įsitikinę – žmogaus kaulai, kraujas ir riebalai turi įvairių gydomųjų ypatybių.

Dar tikėta, kad palaikuose išlieka mirusiojo dvasia, o tų palaikų suvalgiusiam žmogui pereina mirusiojo stiprybė. Kunigai, mokslininkai ir netgi karališkų šeimų atstovai į miltelius sumaltas mumijų dalis sumaišydavo su medumi, su karštu šokoladu ar alkoholiu ir gerdavo.

16 ir 17 a. sveikatinimasis mumijų milteliais pasiekė apogėjų. Iš pradžių tikėta, kad milteliai iš mumijų stabdo vidinį kraujavimą. Greitai ėmė vartoti žmonių palaikus: žmogaus kaukolę sutrindavo į miltelius – tikėjo, kad jie padeda nuo galvos skausmo; jei iškasta kaukolė būdavo apaugusi samanomis, kerpėmis, ji laikyta dar vertingesniu radiniu – tas samanas irgi maldavo ir laikė veiksmingu vaistu nuo epilepsijos ir kraujavimo iš nosies.

Valgydavo ne tik mumijas. Įvairias odos ligas, taip pat ir atviras žaizdas gydydavo žmogaus riebalais. Savaime suprantama, mumijos riebalų neturėdavo, todėl neretai riebalų išpjaudavo iš neseniai mirusių žmonių.

Kraują irgi laikė gydomąja priemone. Mumijose jokių skysčių nebūdavo likę, taigi žmonės įvairiausiais būdais stengdavosi gauti žmogaus kraujo. 16 a. gyvenęs šveicaras gydytojas Pracelsusas tikėjo, kad kraujyje išlieka žmogaus (kurio tas kraujas yra) gyvybinės jėgos.

Manyta, kad pats efektyviausias vaistas nuo įvairių kraujo ligų yra šviežias žmogaus kraujas. Dalis Paracelsuso sekėjų netgi siūlydavo nuleisti žmonėms kraujo, kad jis būtų šviežias.

Žmonės nustojo valgyti mumijas dėl dviejų priežasčių. Pirma, jie visgi suprato, kad tai neduoda naudos sveikatai ir apskritai yra bjauru. Antra, stipriai mažėjo prekybos mumijomis apimtys ir darėsi vis sunkiau gauti mumijų ir žmonių kūnų.

Paskutinis žinomas rašytinis šaltinis, kuriame rekomenduojamas gydymas mumijos milteliais, buvo 20 a. pradžios vokiška medicinos knyga.

Komentarai ()