XIX amžiaus pabaigoje visoje šiaurinėje Rusijoje išplito paslaptingas psichologinis sindromas, paprastai vadinamas „meneriku", bet turintis daugybę pavadinimų. Žmonės patekdavo į transo būseną ir tapdavo imlūs išorinei kontrolei. O vėliau jie nieko neprisimindavo.

„Sąmonė sutrinka, atsiranda bauginančių haliucinacijų: ligonis mato velnią, baisų žmogų ar kažką panašaus; jis pradeda rėkti, dainuoti, ritmingai daužyti galvą į sieną arba siūbuoti ją iš vienos pusės į kitą, plėšydamas plaukus.“, - taip tipišką šios savotiškos ligos epizodą XX amžiaus pradžioje aprašė gydytojas Sergejus Mickevičius, apžiūrėjęs jakutę.

Šis su šiaurės tautomis susijęs sindromas į rusų kalbą buvo išverstas kaip miryachenye – iš veiksmažodžio miryachit’ – įveiktas arba visiško paklusnumo būsenoje. Žodis yra rusiškas jakutų žodžio menerik perdirbinys – įvairūs terminai visame šiauriniame pusrutulyje (ir už jo ribų) iš esmės apibūdina tą pačią transą primenančią, dezorientuotą būseną. Vakarų šalyse šis sindromas žinomas kaip arktinė isterija arba Plibokto.

Rusai su šia būkle pradėjo susidurti XIX amžiaus pradžioje, pastebėję, kad nuo šios paslaptingos ligos kentėjo tik tolimoje šiaurėje (poliarinėje srityje) gyvenančios vietinės tautos. Kartais ji paveikdavo pavienius individus, kartais – ištisas grupes.

Simptomai

Simptomai visur labai panašūs: žmogus staiga visiškai atitrūksta nuo fizinės realybės ir patenka į virtualią transo būseną; epizodus lydi drebulys ir spazmai. Etnografas Vaclavas Seroševskis pastebėjo labai stiprią fizinę ir psichinę kančią, kuri ištikdavo ligonius. „Kenčiantysis aimanuoja, šaukia, niurzga, pasakoja neįtikėtinas istorijas, taip pat palūžta ir mėtosi iš vietos, kol visiškai išsekęs užmiega.“

Sąmonės užtemimo epizodai pasižymi tuo, kad žmogus kartoja aplinkinių žodžius ir veiksmus, tampa itin imlus išorės kontrolei, net kai duodamos komandos yra pavojingos ir/ar beprasmės. „Jei kas nors sergančiojo akivaizdoje pašoktų ar sau trenktų, jis darytų tą patį; jie gali sudaužyti brangiai vertinamą daiktą ar net paleisti kūdikį iš rankų, jei kas nors prieš juos atliktų metimo veiksmą“, – pastebi mokslininkai.

Tuo tarpu, jei būtų bandoma apriboti nukentėjusio asmens veiksmus, jie nugrimztų į siautulingą būseną, demonstruodami neįprastą fizinę jėgą. Yra daugybė įrodymų, kad keli suaugę vyrai epizodo metu nesugebėjo sutramdyti paauglio.

Kad ir kaip būtų keista, nors kai kurie epizodai gali būti laikomi laikinu sumišimu, beprotybe ar pokštu, kai visa 70 žmonių grupė patyrė tokią būklę, mokslininkai turėjo rimtų priežasčių įtarti, kad įvyko kažkas daug rimčiau.

1870 m. buvo užregistruotas atvejis tarp Nižnės-Kolymskio dalinio kazokų pratybų metu. Kompanija staiga pradėjo kartoti savo instruktoriaus komandas, tarsi papūga. Vadas supyko, o paskui buvo nustebintas savo paties grasinimų, kuriuos jam kartojo kariai. Tada kompanija visi vienu metu numetė šautuvus.

Šiaurės žmonių padidėjęs jautrumas hipnozei

Šiauriečiai mano, kad „menerikas“ yra vadinamosios „šamano ligos“ pradininkas, nes tai panašu į tai, kaip žmonės elgiasi dvasinių seansų metu. Abu reiškiniai paaiškinami dvasios apsėdimu; tačiau jei šamanas savo valia iškviečia dvasios buvimą, tie, kurie kenčia nuo „meneriko“, neturi kito pasirinkimo.

Psichiatrai nubrėžė panašias paraleles, tačiau mano, kad abiejų būklių priežastis slypi padidėjusiam šiaurinių žmonių jautrumui psichozinėms epidemijoms. „Daugelio žmonių, turinčių panašius bruožus, koncentracija Šiaurės ir Sibiro vietinėse visuomenėse sukūrė ypatingą psichologinį klimatą, skatinantį padidėjusį jautrumą kultūrinei šamanizmo prasmei. Neatsitiktinai šamano mirtis dažnai sukeldavo psichogeninių ligų kibirkštį“, – pažymi mokslininkai. „Epidemija paprastai nutrūkdavo, kai tik vienas iš sergančiųjų tapdavo šamanu.“

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()