Nustatė, kaip ir kada vystosi vaikų humoro jausmas: kas tokio amžiaus vaikams yra juokingiausia?  ()

Greita ir paprasta tėvų apklausa leido psichologams nustatyti, kaip vystosi vaikų humoro jausmas – ir kas tokiems vaikams yra juokingiausia.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Geriausiai apie vaiko humoro jausmą galima spręsti pagal tai, kada jis pradeda juokauti ir pokštauti. Tam tikra humoro forma demonstruojama jau vaikui sulaukus kelių mėnesių amžiaus.

Minėtas klausimynas buvo pavadintas Ankstyvojo humoro apklausa (AHA), ir jame yra tik 20 klausimų. Pirmiausiai vaikų nuo 0 iki 4 metų tėvų buvo teiraujamasi, ar jų vaikai juokiasi, taip pat ar jiems patinka humoras – ir ar jie patys pokštauja, tiek žodine, tiek fizine prasme.

Tada buvo klausiama apie tam tikrą humoro tipą, kaip antai „Ar jūsų vaikas yra kada nors matęs darant štai tokį pokštą?“. Šios plačios humoro kategorijos apėmė tokias temas kaip „tyčiojimasis iš kitų, pavyzdžiui, kito vadinimas kiaušingalviu“ arba „keisti juokeliai, kalbėjimas apie nesąmones – pavyzdžiui, katė turi penkias kojas“.

Apklausus 700 tėvų iš JAV, Jungtinės Karalystės ir Australijos, mokslininkai nustatė aiškią ir nuoseklią su amžiumi susietą tendenciją, susijusią su humoro atsiradimu, nepriklausomai nuo vaiko tautybės ar jo tėvų išsilavinimo.

Pirmaisiais gyvenimo metais tėvai teigia pastebėję daugybę būdų, kaip jų vaikai išreiškia humoro supratimą ir kartais net patys pokštauja.

Pavyzdžiui, daugiau nei 75 procentai tėvų teigė, kad jų vaikai juokėsi, kai šie buvo vos dviejų mėnesių amžiaus. Tuo tarpu vaikui sulaukus vienerių metų amžiaus, jau visi tėvai nurodė, kad jų vaikai yra juokęsi.

Tyrimo autoriai pastebėjo tendenciją, kad vaikai pirmiau pradeda juoktis, o tik vėliau išmoksta patys juokauti. Pavyzdžiui, 97,5 proc. tėvų sakė, kad sulaukę aštuonių mėnesių amžiaus, jų vaikai juokėsi iš pokštų ar juokingo elgesio – kaip antai žaidžiant „kūkū“ žaidimą, kutenant, rodant kvailą veido išraišką ar leidžiant keistus garsus.

Tik vėliau vaikai ima ir patys išmėginti šiuos pokštus. Tyrimas parodė, kad sulaukę beveik vienerių metų amžiaus, 50 proc. vaikų juokingai elgėsi ar pasakojo pabrėžtinai kvailus dalykus. Įprastai tai pasireikšdavo rodant paslėptas po drabužiais kūno dalis, naudojant daiktus ne pagal paskirtį, žaidžiant gaudynes, erzinant ar išgalvojant keistus žodžius.

 

Sulaukę dvejų metų amžiaus, jau beveik visi vaikai vienodai pokštauja – o tarp pokštų yra ir agresyvesnės formos humoras, kaip antai vandens spjaudymas ar kitų žmonių stumdymas.

Būdami trejų metų amžiaus, vaikai jau ima kurti savo meta-pokštus, kaip antai sakant, kad karvė kvaksi arba specialiai daiktą pavadinant kitu pavadinimu.

Šie rezultatai patvirtina ankstesnius tyrimus, kurių metu buvo nustatyta, kad humoras vystosi kartu su mūsų motoriniais, socialiniais ir kalbos įgūdžiais. Tačiau palyginus su kitomis žaidimų formomis, tyrimų apie vaikišką humorą nėra daug.

Supratus, koks svarbus humoras yra žmonių socialiniam bendravimui, kūrybiškumui ir gerbūviui, toks mažas tyrimų skaičius yra nepateisinamas, teigia mokslininkai. Jie sako, kad AHA šiuo metu yra patikimiausias būdas išmatuoti šį svarbų jausmą pirmaisiais mūsų gyvenimo metais.

Jeigu tokios pačios tendencijos išryškėtų ir didesnėse grupėse skirtingose pasaulio dalyse, ši apklausa vieną dieną galėtų atskleisti universalius humoro vystymosi žingsnius laike, jeigu tai apskritai egzistuoja.

 

Nors apklausa atrodo patikimai tarp angliakalbių tautų, joje nėra inkorporuotos visos humoro rūšys, taip pat ji turi tam tikrų trūkumų.

Ši apklausa yra paremta vien tik tėvų pastebėjimais apie savo vaikų humorą – ir nors tai mums suteikia geresnį vaizdą apie tai, kaip vaikai naudoja humorą kasdieniame gyvenime namuose, jos rezultatai skiriasi nuo rezultatų, gautų formalesnių eksperimentų metu.

Autoriai rašo, kad AHA yra patikima dėl to, kad tėvai puikiai pastebi savo vaikų savybes, o laboratoriniai eksperimentai negali užfiksuoti kasdienio humoro, kurį pastebi tėvai.

Kai tie patys mokslininkai išbandė humoro lygį su 84 vaikais ir kartu su oficialiu eksperimento vykdytoju, jie negalėjo atkartoti tokių pačių rezultatų, susijusių su humoro vystymusi laike.

Šių bandymų metu mokslininkai sumodeliavo 21 pokštą vaikams, su 21 įterptu „kontroliniu veiksmu“, kuris nebuvo juokingas. Pavyzdžiui, mokslininkas laikydavo žaislinį arklį ir sakydavo „Arklys žvengia, žvengia“, arba sakydavo „arklys kvaksi, kvaksi“ – kas jau yra pokštas.

Po kiekvieno veiksmo, nepriklausomai ar jis būdavo juokingas, ar ne, mokslininkas paprašydavo vaiko pamėginti tai pakartoti.

 

Vaikai eksperimento metu labiau juokdavosi iš bandymų su pokštais, nei iš kontrolinių bandymų. Tačiau kai eksperimentas buvo atliktas su skirtingo amžiaus vaikais, ir nustatyti tikslių humoro vystymosi žingsnių laike nepavyko.

Šie neatitikimai galėjo atsirasti dėl to, kad mokslininkas vaikams yra nepažįstamas žmogus, prie kurio vaikai nedrįsta juoktis ar juokauti – siekiant gauti tikslesnius duomenis, tam reikėtų atlikti daugiau tyrimų.

Mokslininkai tikisi, kad ateityje jų apklausa bus naudojama pasauliniu mastu atliekant tyrimus su humoru – kas leis psichologams geriau pažvelgti į tam tikras humoro rūšis ir kaip įvairių amžiaus grupių vaikai į jį reaguoja.

Rezultatai taip pat atskleidžia, kaip tėvai ir mokytojai gali geriau įterpti tam tikrą humorą pamokose, knygose, televizijos laidose bei kasdieniuose žaidimuose.

Tyrimas publikuotas leidinyje „Behavior Research Methods“.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(6)
(1)
(5)

Komentarai ()