Ar suprantate dramblių kalbą? Su nauju žodynu – suprasite  ()

Ambicinga dramblių elgesio garsų sritis gali suteikti įstabių įžvalgų į jų protus ir kultūrą – ir padėti išgelbėti šiuos nuostabius milžinus nuo išnykimo.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Maždaug 40 dramblių kaimenė juda atvira Mozambiko Gorongosa nacionalinio parko savana. Vedami matriarchės Valente, jie traukia link potencialaus maisto šaltinio – neseniai nuvirtusio medžio. Jo nesimato: drambliai tikriausiai pajuto jo sukeltas vibracijas pėdomis. Tai šaunu, ir procesija įspūdinga – bet dramblius tyrinėjanti mokslininkė Joyce Poole nesupranta, kodėl šis vaizdo įrašas taip išpopuliarėjo. Nuo gegužės ji su savo vyru Petteriu Granli klipus apie dramblius socialiniuose tinkluose skelbė kasdien, ir kiti įrašai daug mielesni ar keistesni.

Pora yra JAV įsikūrusios ne pelno siekiančios organizacijos ElephantVoices įkūrėjai, ir šie video yra dali jų projekto, kurį vysto pastaruosius penkis metus. Elephant Ethogram yra internete laisvai prieinama dramblių elgesio ir vokalizacijos reikšmių biblioteka. Nuo pat jos pasirodymo tinkle, Poole ir Granli buvo užverčiami nuostabos ir dėkingumo kupinomis žinutėmis.

Tai neturėtų stebinti. Žmonės kitus gyvūnus trokšta suprasti nuo seniausių laikų ir neseniai mokslas šios svajonės išsipildymą priartino – tarkime, dirbtinis intelektas pradeda perprasti banginių ir paukščių skleidžiamus garsus. Elephant Ethogram gal ir ne toks patrauklus, bet gerokai įspūdingesnis. Gyvūnų elgesį St Andrews universitete (JK) tyrinėjantis Andrew Whiten, vadina tai „pribloškiamu pasiekimu“. Tai tikriausiai yra ambicingiausia kada nors sukurta etograma. Ji ne tik suteikia artimesnio dramblių pažinimo malonumą, bet ir gali transformuoti tyrėjų požiūrį į šiuos nuostabius gyvūnus – ir netgi padėti užkirsti kelią jų išnykimui.

Etogramą galima vertinti kaip visos rūšies užsienio kalbos žodyną, kuriame surašyti veiksmai ir garsai. Ši koncepcija radosi XX amžiaus viduryje, kai tokie etologijos pionieriai, kaip Nikolaas Tinbergen ir Konrad Lorenz sudarė pirmąsias etogramas rūšims, kurių elgesys jų manymu, buvo pažįstamas ir stereotipiškas – daugiausiai vabzdžių, paukščių ir žuvų. Yra kelios pelių etogramos, dažnai naudojamos laboratoriniuose tyrimuose. Bet sudaryti protingų, sociališkai sudėtingų gyvūnų etogramas yra daug sunkiau, ir tokias galima būtų suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Yra knyga apie bangininius gyvūnus The Cultural Lives of Whales and Dolphins. Šimpanzės, Whiteno nuomone, išsamiausiai aptariamos Chi mpanzee Behavior in the Wild. Ir štai, dabar yra Elephant Ethogram.

 

Šis naujasis leksikonas – visai kito lygio. Tai yra pirmoji internetinė dideles smegenis turinčių gyvūnų duomenų bazė – tokį formatą lengva atnaujinti, kas naudinga, jei domitės elgesio pokyčiais – ir joje yra paieška. Joje yra 425 elgesiai, iliustruoti ~3000 anotuotų vaizdo klipų, audio įrašų ir fotografijų, bei mokslo straipsnių nuo seniau, nei šimto metų. Nepaisant beprecedenčio detalumo ir platumo, tai vis dar vykstantis darbas. Poole ir Granli viliasi, kad ilgainiui prisidės ir kiti mokslininkai. Tačiau kol kas duomenų bazėje tik Afrikos savanų drambliai Gorongosa NP ir Kenijos Maasai Mara ekosistemos bei Amboseli NP.

Žmogiškas elgesys

Jau dabar pasinėrus į etogramą, pasimato stulbinamas dramblių elgesio spektras ir įvairovė. Greitai paaiškėja konteksto svarba, nes skirtingomis aplinkybėmis tokio paties elgesio reikšmė jau kita. Tarkime, mosavimas uodega. Kai mosuojama stipriai, dažniausiai tai reiškia „laikykis atokiai, nesiartink“, tuo tarpu toks motinų gestas jaunikliams sako: „Ar tu čia, mažuti?“ Jis gali netgi signalizuoti nuolaidumą, sako Poole, kaip pavyzdį nurodydama Qaskasi, jauną patelę iš Amboseli. Paaugusios dramblės svariai prisideda padėdamos prižiūrėti jauniklius vyresnėms patelėms, bet jų pastangos ne visada būna laukiamos. Vaizdo įrašuose matoma, kaip matriarchė Qoral vis nustumia Qaskasi nuo savo naujagimio. Tuomet, kai Qaskasi nesėkmingai nugriūna ant jauniklio, ji stengiasi įsiteikti, šveiniai vizgindama uodegą prieš suirzusią Qoral.

Galima pamanyti, kad šis pasakojimas primena žmonių elgesį, ir jis ne vienintelis toks. Kitame klipe, patinas Icarus prie jį stebinčių žmonių artinasi labai užtikrintai. Šis elgesys, vadinamas mustho eisena, būdingas patinams mustho periodu, kai jie būna labiau seksualiai susijaudinę. Panašiai kaip Icarus, jie iš esmės rodosi prieš potencialius partnerius. Tai nėra Poole'ės žodžiai, bet ji nesibijo antropomorfizmo. „Man tai nėra nešvankus žodis,“ sako ji. „Drambliai, kaip ir mes, yra žinduoliai – nieko keisto, kad yra bendrų elgesio bruožų.“ Dabar jau žinoma, kad jie gedi mirusių artimųjų, ir išreiškia džiugesį gimus jaunikliui. Lyginimas su žmonių elgesiu gali padėti suprasti, ir ką drambliai veikia, kaip sveikinimasisiškeliant ir susipinant straubliais.

 

„Ši informacija gali būti neįkainojamai vertinga, atkuriant laukinių dramblių bendruomenes“

Jei Poole jaučia užtikrintai suprantanti didžiąją dalį etogramose užfiksuoto elgesio, tai todėl, kad ji su kitais ne kartą matė jį pasikartojant panašiose situacijose – tai ilgų stebėjimo valandų laukinėje gamtoje vaisius (žr. „Stebiu tave, stebi mane“). „Dėmesys detalėms Joyce ir Petterio darbe yra pribloškiamas,“ sako Lucy Bates iš Sussex universiteto, JK, kuri tyrinėja dramblių protą. „Menkiausi, subtiliausi judesiai, kuriuos taip lengva pražiopsoti, išryškinti ir apibūdinti, kas pareikalautų daugybės laiko ir pastangų iš žmonių, kurie į dramblių elgesį tik pradeda gilintis. „Tačiau ji labiausiai vertina perspektyvą, kad tyrėjai galės paimti etogramoje pavaizduotą elgesį ir ieškoti jo savo tyrinėjamose populiacijose. „Tai gali sugeneruoti daug daugiau duomenų, padėsiančių suprasti, kodėl drambliai daro kokius nors dalykus,“ pastebi ji. Pavyzdžiui „straublio periskopas“, buvo laikomas savotiška uodimo forma, bet dabar tai laikoma ne tik uodimu, bet ir daug reikšmių turinčiu signalu. Procesijoje tai gali būti bendros krypties rodymu, o jei taip daro naujagimis šalia motinos, jis tikriausiai prašo žįsti. Patinų grumtynėse tai reiškia: „Esu pasirengęs, ką darysi?“

 

Duomenų bazėje yra keli elgesiai, kurių Poole'ė pripažįsta lig šiol nesuprantanti. Vienas iš tokių yra „stovėjimas už krūmo“, kai jaunos patelės užmeta vieną koją ant tam tikros rūšies, 𝐶𝑜𝑑𝑖𝑎𝑒𝑢𝑚 𝑣𝑎𝑟𝑖𝑒𝑔𝑎𝑡𝑢𝑚 krūmo, ir, kaip sako Poole, „nutaiso akeles“. Ji spėja, kad taip ruošiamasi motinystei: „Išvydusi, taip pamaniau, bet iš tiesų nežinau,“ sako ji.

Toks stovėjimas prie krūmo buvo užfiksuotas tik stebint Maasai Mara dramblius, tad, gali būti kad toks elgesys atsirado ir paplito tik vienoje populiacijoje. Tokių išskirtinių kultūrinių praktikų liudijimų netrūksta tarp banginių ir beždžionių – pavyzdžiui, banginių dainos ir šimpanzių įrankių naudojimas, – bet dramblių kultūros įrodymai fragmentiškesni. „Iš tiesų dar nežinome, ar visas elgesys yra universalus [savanos] drambliams, ar yra skirtumų tarp to, kas, kur, kada ir kodėl tai daro,“ sako Bates.

Kultūringas gyvūnas

Tačiau dramblių kultūros ženklų vis daugėja. Kenijos rytų Tsavo NP, pusiau nelaisvėje gyvenantys drambliai pamėgdžioja netoli nutiestu Nairobi–Mombasa greitkeliu važiuojančių sunkvežimių garsus. Gorongosa, kur 90 procentų dramblių nužudyti per 1977–1992 metais Mozambike siautusį pilietinį karą, likusieji išmoko elgtis agresyviai – ir taip liko lig šiol. „Jie perdavė tai savo palikuoniams,“ sako Poole. „Negana to, kiekviena šeima turi nuosavas atakavimo tradicijas.“ Kai kuriose puolama grupėmis, tuo tarpu kitose pirmyn metasi tik matriarchės. Ne veltui dvi Gorongosa patelės pelnė Provocadora ir Ambuscadora vardus. Prie turistų pripratę Amboseli drambliai – daug mažiau agresyvūs.

 

„Elgsenos fiksavimas etogramoje padeda mums pastebėti kultūrinę įvairovę,“ sako Whiten. Stiprėja suvokimas, kad gyvūnų karalystėje plačiai paplitusi elgsenos ir kultūros įvairovė nelabai dera su pradine etogramos, kaip išsamaus ir apibrėžto įgimto ir stereotipinio elgesio leksikono idėja. Tačiau būtent dėl šios priežasties jos gali būti neįkainojamos, sako jis. „Esame linkę manyti, kad kultūra priklauso nuo vietos, bet ji kinta ir bėgant laikui.“ Etogramos gali užfiksuoti abu matmenis.

Rūšių kultūrinį spektrą pradėję fiksuoti tyrėjai gali aptikti ir ribas tarp normalios įvairovės ir nebūdingo elgesio ar susirgimo. Pavyzdžiui, Poole apibūdina stebėtą jauno patino elgesį, kai jis manipuliavo šakele tarp pažasties ir spenelio, kaip „idiosinkratišką“. Bet nelaisvėje laikomų dramblių pasikartojantis spenelių tampymas yra nukrypimas, nes, kaip ir kiti pasikartojantys, atrodytų, betiksliai veiksmai fiksuojami tik nelaisvėje, pažymi ji. Žinant, kas yra nenormalu, be abejo, galima spręsti apie gerovę. Nelaisvėje laikomiems drambliams dažnai trūksta vietos ganytis ir bendrauti su kitais drambliais, ir tai nuskurdina jų elgesį. Daugumoje zoologijos sodų ir cirkų bent jau žinoma apie poreikį paįvairinti gyvūno aplinką – suteikti psichologinę ir fizinę stimuliaciją, prilygstančią gaunamai laisvėje. Čia gali padėti elgsenos subtilybių supratimas.

Tokios žinios gyvybiškai svarbios ir veisimo nelaisvėje programoms. Yra sėkmingų pavyzdžių, kai prieš išleidžiant į laisvę, nelaisvėje išauginti gyvūnai išmokomi įgūdžių, kurių jiems reikės išlikti. Pavyzdžiui, kai XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, bandant išgelbėti nuo išnykimo, po veisimo nelaisvėje programos auksaspalvės liūtbeždžionės pirmą kartą buvo paleistos į laisvę, daug jų žuvo. Bet suteikus laikiną paramą po paleidimo, padedant įgyti išgyvenimo įgūdžius – kuriuos jos vėliau perdavė laisvėje gimusioms atžaloms – rezultatai buvo kur kas geresni. Dabar, kai planuojama pirmą kartą grąžinti į laukinę gamtą nelaisvėje gyvenusius dramblius, Poole tikisi, kad toks būdas tiks ir jiems.

 

Bet įtakos protingų ir kultūringų gyvūnų elgesiui darymas yra nemenkas iššūkis. Philippa Brakes iš JK įsikūrusios labdaros fondo Whale and Dolphin Conservation, nurodo atvejį su orka, kuri laukinėje gamtoje maitinasi ruoniais ir delfinais, mirė iš bado, tačiau prie žuvų neperėjo. Tačiau kartais orkos savo elgseną keičia, nes jų populiacijos visame pasaulyje turi unikalias medžioklės tradicijas, sako ji. Kai atskiras individas atlieka ką naujoviško, ar kiti juo paseks ir sukurs naują kultūrą, priklauso nuo daugybės faktorių. Skirtingoms gyvūnų rūšims šie faktoriai irgi gali skirtis. „Dar nepakankamai suprantame, kaip elgsena perduodama laukinėje gamtoje,“ pastebi Brakes.

Elephant Ethogram plečiantis, jos informacija gali neįkainojamai prisidėti prie grąžinimo į gamtą. Iš tiesų, išsaugojimas gali būti naujos etogramų mados varomąja jėga. Žinojimas, kad vyresnės dramblės yra šeimos žinių kaupyklos, ar kad banginiai perduoda informaciją apie maitinimosi plotus iš kitoms kartoms, yra esminis dalykas, rodantis, kur nykstančios populiacijos yra pažeidžiamiausios – taigi, ir kaip jas apsaugoti. Bet norint tokias žinias taikyti, reikia suprasti kultūrinių praktikų pasiskirstymą rūšies viduje. Būtent todėl nuo 2014 metų Jungtinės Tautos remia siekį integruoti gyvūnų kultūros tyrimus į išsaugojimo teisinę bazę ir praktiką. JT gyvūnų kultūros ekspertų grupei vadovaujanti Brakes sako laukianti dienos, kuomet bus sudarytos etogramos visų stuburinių socialiai besimokančių gyvūnų grupių, nuo paukščių ir banginių iki driežų. „Reikia patobulinti populiacijų ribų nustatymą, atsižvelgiant ne tik į geografinį pasiskirstymą ir genetinę įvairovę, bet ir į kultūrą,“ paaiškina ji.

Būtent tokia aštri būtinybė atlikti tai su drambliais – kuriems gresia pavojus visame pasaulyje – ir paskatino Poole ir Granli imtis ne vienus metus trukusio Elephant Ethogram sudarymo. Be to, jie nori ir paskleisti žinią apie šiems didingiems ir įdomiems gyvūnams iškilusį pavojų. „Tikimės, tai primins žmonėms, kokia netektis gresia, jei nepakeisime kurso.“

 

Stebiu tave, stebi mane

Vienas iš svarbiausių gyvūnų tyrinėjimo principų yra kuo mažiau veikti stebimus gyvūnus. Tai tampa sunku, kai pats elgesys yra prisitaikymas prie žmonių. Joyce Poole, viena iš ElephantVoices įkūrėjų, pateko į siurrealistinę situaciją, kai klausėsi, kaip drambliai aptaria, kaip derėtų elgtis su netoliese esančiais žmonėmis. „Mes stebime juos dronais, lėktuvais ir palydovinio ryšio apykaklėmis, bet ir jie mus stebi 24/7,“ sako ji.

Poole yra mačiusi, kaip drambliai vakare susirenka prie draustinio ribos, rengdamiesi reidui ar pasiekti plotą už kaimynystėje įsikūrusių žmonių gyvenviečių. Šeimos nariai ūkia „eime gi“, bet matriarchė, klausydama tolstančių žmonių balsų ir galvijų varpelių, nesileidžia skubinama. „Jie sako „eime, eime, eime“, bet ji laukia, klauso ir uodžia,“ sako Poole. „Tuomet nusprendžia, kad eiti saugu, ir visi glaudžiu būriu – vadinu tai „grupės maršu“ – išeina iš draustinio, nes žino, kad žmonės eina miegoti, temsta ir jie gali išeiti.“

Kitaip tariant, drambliai yra pakankamai protingi, kad galėtų tokius dalykus nuspėti. Bet jie gali nebūti pakankamai protingi, kad nuspėtų potencialiai itin rimtas savo susidūrimo su žmonėmis pasekmes. Ir tai didžiausia problema. Didžiausia jų išlikimo viltis galėtų būti mūsų supratimo apie dramblius panaudojimas, išmokant juos geriau mums pasipriešinti. Poole dirba šia kryptimi dekoduodama dramblių elgsenos ir vokalizacijos reikšmę (žr. pagrindinį tekstą.).

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(11)
(0)
(11)

Komentarai ()