Egzistuoja kita gyvybė Visatoje, ar ne, galime būti tikri — mes esame vieninteliai žmonės kosmose. Nors fizikos ir chemijos dėsniai bendri visai Visatai, gyvybės formų vystymosi istorija negali pasikartoti, ir kuo sutvėrimai sudėtingesni, tuo labiau jie skirsis vienas nuo kito, tvirtina astrofizikas ir rašytojas Marcelo Gleiser.

Nežemiška gyvybė gali būti visai nepanaši į mūsiškę, rašo Bit Think. Gali būti, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl jos iki šiol neaptikome. Be to, mūsų paieškas riboja kosminis horizontas — sfera, kurios spindulys lygus atstumui, kurį šviesa įveikia per 13,8 mlrd. metų. Tai yra 46 šviesmečiai, ir jokių papildomų matmenų.

Visų pirma, profesorius Marcelo Gleiser pabrėžia, kad naudoja darbinį gyvybės apibrėžimą: bet kokias save palaikančių cheminių reakcijų grandines, gebančias iš aplinkos išgauti energiją ir daugintis pagal natūralios atrankos principus. Taigi, dvasinės energijos sutvėrimai ar juodosiose bedugnėse gyvenančių nanobotų spiečiai atmetami. Tuo tarpu skraidantys makaronų monstrai tokį apibrėžimą atitiks, kai tik įrodys savo biocheminį metabolizmą.

„Ko gero pats įstabiausias šiuolaikinio mokslo veiklos rezultatas yra tai, kad tie patys fizikos ir chemijos dėsniai veikia visoje Visatoje, — rašo profesorius Gleiseris. — Galime stebėti už daugybės šviesmečių esančias žvaigždes ir gimstančias galaktikas, ir matome, kad jos yra sudarytos iš tų pačių cheminių elementų (nors ir kitomis proporcijomis) ir kad tos žvaigždės vystosi pagal tuos pačius dinamikos dėsnius, kaip ir mūsų Saulė“.

Dėl šio fizikos dėsnių universalumų galima teigti, kad apie daugumą žvaigždžių sukasi planetos, o apie planetas neretai sukasi palydovai. Kiekvienas toks objektas  — atskiras pasaulis, pasižymintis fizikinių savybių ir cheminės sudėties ypatybėmis. Planetos gali būti didelės ir mažos, akmeninės ir dujinės, su tuntu palydovų ar iš viso be jų. Jų sukimosi ašis gali būti skirtingai pakrypusi sukimosi plokštumos atžvilgiu, skirtis atmosferos slėgis ir taip toliau ir panašiai.

Vien jau Paukščių Take yra maždaug trilijonas tokių pasaulių, o galaktikų  — šimtai milijardų. Tokia neįsivaizduojamai didelė gausybė nesunkiai sudaro įspūdį, kad juose prieglobstį gali rasti bet kokios įsivaizduojamos ir neįsivaizduojamos formos gyvybė. Tačiau Gleiseris mano, kad ne viskas taip paprasta. Visuotiniai fizikos ir chemijos dėsniai begalinę įvairovę apriboja.

Jo nuomone, nežemiška gyvybė kosmose tikriausiai atitinka tokius kriterijus:

• Gyvybės pagrindas – anglis. Tai yra plačiai paplitęs atomas, lengvai sudarantis junginius tiek su kitais elementais, tiek ir tarpusavyje. Kitas variantas — silicis, tačiau tai kur kas mažiau tikėtina.
• Gyvybei būtinas skystas vanduo. Išlieka ir amžinajame įšale suledėjusios bakterijos, tačiau jos negyvena, nes metabolizmas sustoja. Kaip alternatyva, siųlomas ir amoniakas, tačiau normaliame slėgyje (1013 hPa) jis suskystėja tik −36 °С temperatūroje. Šaltoje planetoje, kurioje aukštas atmosferos slėgis, skystas amoniakas egzistuoti gali, tačiau tenai menkesnė gyvybės atsiradimo tikimybė, nei vandenyje.

Iš šių dviejų apribojimų kyla gyvybės formulė: anglis+vanduo+dar kažkas (bent jau azotas ir vandenilis). Detalės gali skirtis ir veikiausiai skirsis. Kiekvienos apgyvendintos planetos istorija sava, ją formuoja ir natūrali atrankos. Galiausiai išsivysto unikalios formos, besivystančios savu, nenuspėjamu būdu.

Todėl Visatoje negali būti dviejų planetų su identiškomis gyvybės formomis. Negana to, kuo gyvybė sudėtingesnė, tuo menkesnė jos pasikartojimo kitoje planetoje tikimybė. Tad, mes — vieninteliai žmonės Visatoje.

Taip, gali būti ir kitų dvikojų protingų sutvėrimų, kuriems būdinga ašinė kūno simetrija, tačiau jie nebus panašūs į mus. Ir skraidantys makaronų monstrai ir kurioje nors planetoje ar palydove egzistuoja.

hightech.plus

Komentarai ()