„Somalajų kalnai“ gali būti didžiausia kalnų grandinė, kurios mes nepamatysime: Šiaurės vakarų Indija bus palaidota po Somaliu (Video) ()
Kiekviename geografijos vadovėlyje jų yra: žemėlapių, kurie atrodo kaip šiandieninė Žemė, bet ne visai, nes visi žemynai yra sujungti į vieną superkontinentą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tie žemėlapiai buvo naudojami paaiškinti, kodėl dinozaurai Pietų Amerikoje ir Afrikoje arba Šiaurės Amerikoje ir Europoje atrodė tokie panašūs.
Tokios paleogeografinės rekonstrukcijos suteikia kontekstą mūsų planetą formuojantiems procesams tirti: Žemės plokščių tektonikos, vulkanizmo ir kalnų kūrimosi variklius bei jų sąveiką su vandenynais, atmosfera ir Saule, kurie formuoja klimatą ir gyvybę. Per pastaruosius dešimt metų buvo sukurta programinė įranga, leidžianti atlikti šias rekonstrukcijas.
Bet jei paleogeografiniai žemėlapiai jau buvo mūsų mokykliniuose vadovėliuose, tai ką geologai dar bando atskleisti? Tik detales?
Tam tikru mastu, taip, detalių išnagrinėjimas apie plokščių judėjimą tolimoje praeityje gali būti labai svarbūs. Pavyzdžiui, didelės vandenyno srovės gali staiga pakeisti kursą, kai atsidaro arba užsidaro siauri vandenyno koridoriai, pavyzdžiui, tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų, arba kai vanduo staiga užlieja Gibraltaro sąsiaurį ir užpildo Viduržemio jūrą.
Ir subtilūs tokių koridorių laiko ar vietos skirtumai gali paremti arba paneigti tai, kas, mūsų manymu, sukėlė praeities klimato pokyčius.
Tačiau didžiausia paleogeografijos problema yra ne detalės: net 70 procentų Žemės plutos, kuri egzistavo taip „neseniai“, t. y. prieš 150–200 milijonų metų, kai planetoje jau klajojo dinozaurai, buvo prarasta dėl subdukcijos į vidinę Žemės mantiją.
Paleogeografiniuose žemėlapiuose mokslininkai užpildė tuos dabar pajungtus plotus, dažniausiai plačiais brūkšniais, naudodami paprasčiausius įmanomus scenarijus be daug detalių. Tačiau geologiniuose įrašuose yra likusių šios subdukuotos plutos relikvijų, tad dabar mokslininkai stengiasi panaudoti šiuos įrašus, kad sužinotų apie „prarastą“ Žemės paviršių.
Daugelis kalnų, labiausiai žinomi Himalajai, yra sudaryti iš sulankstytų ir sukrautų uolienų gabalų, kurie buvo nugramdyti nuo subdukuotos plokštės. O uolienų rūšys ir jose esančios fosilijos bei mineralai gali mums pasakyti, kada ir kur šios uolienos susiformavo. Ir taip pat mokslininkai gali išsiaiškinti, kaip tie žemynai, gilūs baseinai ir ugnikalniai buvo susieti tolimoje praeityje.
Kalnai po 200 milijonų metų
Norint nuspėti būsimų kalnų grandinių architektūrą, reikėtų suformuluoti „kalnų statybos taisyklių“ rinkinį, kas anksčiau nebuvo padaryta. Ir turėtume nuspėti, kaip mums gerai pažįstama geografinė vietovė virs kalnų juostomis, kurios leistų mums suprasti, kaip galėjo atrodyti amžinai prarastos plokštės, ypač dalys, kurios subyrėjo nepalikdamos jokių įrašų. Ar galėtume atkurti kalnų juostas, panašias į jau esamas?
Mokslininkai suformulavo taisykles, lygindami, kurios savybės dažniausiai randamos kalnų juostose. Thomas Schoutenas pagal taisykles nuspėjo kalnų juostos, kuri susidarys per ateinančius 200 milijonų metų, geologinę architektūrą, jei Somalis, kaip ir tikėtasi, atsiskirs nuo Afrikos ir susidurs su Indija.
Susidariusi kalnų grandinė, kurią mokslininkai pavadino „Somalajų kalnais“ (angl. Somalaya mountains), gali būti ateities Himalajai. Matydami tokius panašumus tarp Somalajų ir žinomų kalnų šiandien, mokslininkai gali pasiūlyti galimus paleogeografinės evoliucijos sprendimus, apie kuriuos niekada negalvojome.
Pavyzdžiui, mokslininkų tyrimų duomenimis, įlankoje tarp Madagaskaro ir Afrikos gali susidaryti kalnų juosta, kuri būtų stipriai išlenkta, panašiai kaip Rytų Europos Karpatai arba Indonezijos ir Timoro Bandos salos.
Šiaurės vakarų Indija pirmiausia bus giliai palaidota maždaug 50 kilometrų žemiau Somalio, bet tada Somalis suksis ir šiaurės vakarų Indija vėl iškils – tai geologinė istorija, panaši į Vakarų Norvegiją maždaug prieš 400 milijonų metų.
Tokie eksperimentai padeda suvokti, ko nepastebime rekonstruodami Žemės plokštes ir paviršiaus istoriją. Kuo geresnės tos rekonstrukcijos, tuo geriau prognozuosime Žemės istoriją ir elgseną, jos išteklius ir jų panaudojimo padarinius.
Douwe van Hinsbergen, Utrechto universiteto Pasaulinės tektonikos ir paleogeografijos katedra.
