Standartinė klimato norma (SKN) – sąlygos, kuriomis apibūdinamas tam tikros vietovės įprastinės klimato sąlygos. SKN yra pasitelkiama vertinant orų nuokrypį nuo įprastinių sąlygų, pavyzdžiui, ar praeitas mėnuo buvo šiltesnis ar šaltesnis nei įprastai.

Anksčiau SKN užtekdavo perskaičiuoti kas 30 metų, tačiau dėl sparčios klimato kaitos SKN nebeatitikdavo realių klimato sąlygų. Dėl šios priežasties 2015 metais vykusiame Pasaulinės meteorologijos organizacijos (PMO) kongrese buvo nutarta SKN perskaičiuoti dažniau – kas 10 metų. Dėl to 2021 metais LHMT pradėjo naudoti naują 1991–2020 m. SKN, kuri geriausiai apibūdina įprastines klimato sąlygas Lietuvoje.

Nepaisant to, jog SKN šiuo metu perskaičiuojama kas 10 metų, įprastinių klimatinių sąlygų pokyčius galima gana gerai apibūdinti palyginant nepersidengiančių metų SKN laikotarpius. Tai vienas iš būdų klimato kaitai vertinti, todėl palyginome dvi iš nepersidengiančių metų apskaičiuotas SKN: 1961–1990 m. ir 1991–2020 m. ir įvertinome, kaip pasikeitė klimatas mūsų šalyje.

Kaip pakito vidutinė oro temperatūra Lietuvoje?

Vidutinė metinė oro temperatūra pagal 1991–2020 m. SKN Lietuvoje yra 7,4 °C, o pagal 1961–1990 m. SKN – 6,2 °C. Dabartinėmis klimato sąlygomis vidutinė metų oro temperatūra tapo 1,2 °C aukštesnė nei anksčiau buvusio klimato sąlygomis.

Nustatyta, kad meteorologinio pavasario sezono trukmė išaugo 3 dienomis, o vasaros – 13 dienų. Tuo tarpu žiemos sezonas sutrumpėjo net 16 dienų, o rudens sezono trukmė nepasikeitė. Iš visų mėnesių labiausiai Lietuvoje sušilo žiemos mėnesiai, ypač sausis ir vasaris. Mažiausi pokyčiai fiksuoti spalio, gegužės, birželio ir lapkričio mėn. Galime pažymėti, kad spalis tapo ne tik mažiausiai sušilusiu mėnesiu, bet ir vieninteliu, kai lyginant dvi SKN buvo nustatyta nedidelių teritorijų, kur oro temperatūra nežymiai sumažėjo (Lazdijai ir Klaipėda).

Taip pat buvo suskaičiuota, kad vidutinis metinis labai šaltų dienų (kai minimali oro temperatūra ≤-15 °C) skaičius sumažėjo nuo 16 iki 10 d. Daugiausiai tokių dienų vidutiniškai nustatyta Rytų, Šiaurės Rytų, Pietryčių Lietuvoje, o mažiausiai – Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje.

Tuo tarpu vidutinis metinis vasariškai karštų dienų (kai maksimali paros oro temperatūra pakyla virš 25 °C) skaičius išaugo nuo 21 iki 31 d. Daugiausiai tokių dienų vidutiniškai būna Pietų ir Pietryčių Lietuvoje, o mažiausiai – pajūryje, Žemaičių aukštumoje.

Kaip pakito vidutinis kritulių kiekis Lietuvoje?

Vidutinis metinis kritulių kiekis Lietuvoje (lyginant skirtingus laikotarpius) išaugo 3 %: nuo 675 mm iki 695 mm.

Atskiruose Lietuvos regionuose kritulių pokyčiai nevienodi. Metinis kritulių kiekis labiausiai padidėjo dalyje Pietų ir Vidurio Lietuvos (≥10 %), o nežymiai sumažėjo – dalyje Vakarų ir Pietvakarių Lietuvos (iki 4 %).

Iš visų metų mėnesių tik birželį ir gruodį kritulių kiekis nepasikeitė, tačiau sumažėjo balandį, rugsėjį ir spalį, o likusiais mėnesiais išaugo. Daugiausiai kritulių kiekis išaugo sausio ir vasario mėnesiais.

Vidutinis metinis dienų su krituliais (kai iškrenta bent 0,1 mm kritulių) skaičius, Lietuvoje sumažėjo nuo 180 iki 172 dienų. Dabartinėmis klimato sąlygomis daugiausiai tokių dienų būna Raseiniuose, Telšiuose ir Utenoje (178–185 dienos), o mažiausiai – Dotnuvoje ir Kybartuose (158 ir 165 dienos).

Kaip pakito vidutinė Saulės spindėjimo trukmė Lietuvoje?

Vidutinė metinė Saulės spindėjimo trukmė išaugo 7 % arba 132 valandomis: nuo 1782 iki 1914 val.

Mažiausiai saulėtas kraštas abiem laikotarpiais – Rytų Lietuva. Tuo tarpu, pati saulėčiausia Lietuvos vietovė – Nida, kurioje per metus vidutiniškai net 2074 val. šviečia Saulė (o ant kopų, tikėtina, ir dar ilgiau). Su tokia reikšme Nida prilygsta netgi kai kurioms vietovėms Pietų Europoje. Išties labai unikalus mūsų šalies kampelis.

Nustatyta, kad iš visų mėnesių didžiausias teigiamas Saulės spindėjimo trukmės pokytis užfiksuotas pavasarį – kovą ir balandį (14 ir 19 %). Neigiami pokyčiai buvo nustatyti vasarį ir lapkritį (-4 ir -7 %), o didesnių pokyčių nebuvo – birželio ir gruodžio mėnesiais.

Atskiruose Lietuvos regionuose Saulės spindėjimo trukmės pokyčiai taip pat buvo nevienodi. Pavyzdžiui, Klaipėdoje ir Nidoje trukmė išaugo daugiausiai, atitinkamai 10 ir 12 % (kur ir anksčiau ji buvo pati didžiausia), o mažiausiai – Šiauliuose (3 %).

Kaip pakito vidutinis vėjo greitis Lietuvoje?

Vidutinis metinis vėjo greitis Lietuvoje sumažėjo 0,6 m/s: nuo 3,7 m/s iki 3,1 m/s.

Didžiausiu vėjo greičiu pasižymi pajūris ir vakarinė Lietuvos dalis (Klaipėda, Šilutė, Nida, 3,7 – 4,1 m/s).

Nustatyta, kad vidutinis vėjo greitis visais mėnesiais ir sezonais (lyginant skirtingus laikotarpius) sumažėjo. Iš visų mėnesių labiausiai vėjo greitis sumažėjo rugsėjo–sausio mėn. (vidutiniškai po 0,7 m/s). Mažiausi pokyčiai fiksuoti balandžio, birželio–rugpjūčio mėn. (0,3 m/s).

Atskiruose Lietuvos regionuose vėjo greičio pokyčiai nevienodi. Didžiausias vidutinio metinio vėjo greičio sumažėjimas nustatytas Nidoje (2 m/s), o mažiausias – Telšiuose, Raseiniuose ir Kybartuose (0,1 m/s).

Trumpai viską apibendrinant, galime teigti, kad dėl klimato kaitos Lietuvoje oro temperatūra žymiai išaugo, o kritulių kiekis nedaug padidėjo. Be to mūsų šalyje ilgiau šviečia Saulė, o vėjai vidutiniškai susilpnėjo. Gerokai detalesnę analizę apie klimatinius pokyčius Lietuvoje skaitykite čia.

Parengė: LHMT Klimato ir tyrimų skyrius kartu su Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriumi

Komentarai (2)