Šimtus metų masonams pavyko išlikti paslaptingiems. Tačiau kokia yra tikroji šios slaptos organizacijos istorija?

Masonai, geriausiai žinomi pagal paslaptingus simbolius ir slaptą rankos paspaudimą, yra seniausios pasaulyje broliškos organizacijos nariai. Nepaisant savo ilgaamžiškumo, masonai ilgą laiką buvo apgaubti paslapties šydu. Išoriniams stebėtojams šios organizacijos apeigos ir praktika gali atrodyti kaip kultas ar klanas – žodžiu, paslaptingai ar net grėsmingai.

Pasak „Time“, iš dalies taip yra dėl to, kad masonai dažnai sąmoningai vengia su pašaliniais žmonėmis kalbėtis apie organizacijos ritualus. Tai iš dalies lėmė ir daugybė populiarių filmų bei knygų – tokių kaip Dano Browno „Da Vinčio kodas“ – kas paskatino klaidingus įsitikinimus arba vaizdavo organizaciją nepalankioje šviesoje.

Tačiau iš tikrųjų masonai yra pasaulinė organizacija, turinti ilgą ir sudėtingą istoriją. Jos nariais buvo politikai, inžinieriai, mokslininkai, rašytojai, išradėjai ir filosofai. Daugelis šių narių atliko svarbų vaidmenį pasauliniuose įvykiuose – tokiuose kaip revoliucijos, karai ir intelektualiniai judėjimai. Masonų būta ir Lietuvoje.

Kas yra „laisvieji mūrininkai“?

Masonai yra ne tik seniausia pasaulyje brolija, bet ir didžiausia tokia organizacija pasaulyje, kuriai, kaip teigia BBC, priklauso apie 6 mln. žmonių. Kaip matyti iš pavadinimo, brolija – tai organizacija, kurią sudaro beveik vien vyrai, susibūrę dėl abipusės naudos, dažnai dėl profesinių ar verslo priežasčių.

Tačiau šiais laikais masonais gali būti ir moterys (apie tai pakalbėsime vėliau). Tačiau masonai – arba kaip jie kartais vadinami, laisvieji mūrininkai – teigia siekiantys ir kilnesnių tikslų. Susaistyti slaptų įšventinimo apeigų ir ritualų, jų nariai teigia propaguojantys „žmogaus brolybę“, o praeityje dažnai buvo siejami su XVIII a. Apšvietos principais, tokiais kaip antimonarchizmu, respublikonizmu, meritokratija ir konstitucine valdžia, sako knygos „The Origins of Freemasonry: Facts and Fictions“ autorė ir Kalifornijos universiteto (JAV) Europos istorijos profesorė emeritė Margaret Jacob.

Tai nereiškia, kad masonai yra visiškai pasaulietinė ir neturi religinių aspektų. Jos nariai skatinami tikėti į aukščiausiąją būtybę, kuri brolijoje vadinama „Didžiuoju Visatos architektu“, teigia mokslininkė.

Pasak jos, šis Didysis Architektas prilygsta deistiniam kūrėjui, o ne asmeniniam Dievui, kokį vaizduoja krikščionybė. Deizmo samprata, kilusi iš XVII a. Apšvietos, propaguoja idėją, kad aukščiausioji būtybė yra tarsi galutinis „laikrodininkas“ – dievybė, sukūrusi Visatą, bet neatliekanti aktyvaus vaidmens savo kūrinių gyvenime.

Narių elgesį taip pat reglamentuoja etikos kodeksas. Šis kodeksas sudarytas iš kelių dokumentų, iš kurių garsiausiu yra dokumentų serija, vadinama „Senaisiais įstatais“ (angl. "Old Charges") arba „Konstitucijomis“ (angl. „Constitutions“). Vienas iš šių dokumentų, žinomas kaip „Regijaus poema“ arba „Halliwello rankraštis“, datuojamas maždaug XIV a. pabaiga ar XV a. pradžia – ir, kaip teigiama internetiniame masonų žurnale „Pietre-Stones Review of Freemasonry“, yra seniausias dokumentas, kuriame minimi „laisvieji mūrininkai“.

Halliwello rankraštis parašytas eilėmis, čia ne tik menamai aprašoma masonų istorija, bet ir nurodomas moralinės masonų elgesio normos. Pavyzdžiui, jame nariai raginami būti „tvirtais, patikimais ir ištikimais“, „neimti kyšių“ ir „negloboti vagių“.

Nors daugelis masonų yra krikščionys, šios brolijos ir krikščionybės santykiai buvo sudėtingi ir dažnai prieštaringi. Pasak Pauline Chakmakjian, kai kurie fundamentalesni krikščionys nesutinka su masonišku deizmu ir dažnai įžvelgia ryšius su pagonybe bei okultizmu.

Viena griežčiausių draugijos kritikių buvo ir katalikų Bažnyčia. 1738 m. popiežiaus dekretu katalikams buvo uždrausta tapti masonais, rašo M.Jacob. Net ir šiandien toks draudimas tebegalioja, o Bažnyčia paskelbė masonų broliją „nesuderinama su Bažnyčios doktrina“, teigia Vatikanas.

Kada susikūrė masonai?

Masonų ištakos neaiškios, ir apie juos sklando daugybė mitų bei spekuliacijų. Vienu iš labiau išgalvotų teiginių yra tas, kad masonai yra kilę iš Saliamono šventyklos (dar vadinamos Pirmąja šventykla) Jeruzalėje statytojų, pasakoja M.Jacob. Kiti sako, kad masonai atsirado kaip tamplierių – katalikiško karinio ordino, atsiradusio viduramžiais – atšaka, rašo „Sky History“.

Garsusis amerikiečių revoliucionierius Thomas Paine'as bandė susieti ordino kilmę su senovės egiptiečiais ir keltų druidais. Taip pat nuo seno sklandė gandas, kad masonai yra tas pat, kas iliuminatai – XVIII a. Vokietijoje įsikūrusi slapta draugija, rašo M.Jacob. Dauguma šių teorijų buvo paneigtos – nors kai kurie žmonės ir toliau jomis tiki.

„Masonų ištakos – viduramžių Europos akmentašių gildijos“, – teigia M.Jacob. Šios gildijos, ypač aktyvios XIV a., buvo atsakingos už kai kurių geriausių Europos architektūros statinių – tokių kaip puošnios gotikinės Notrdamo katedros Paryžiuje ir Vestminsterio abatijos Londone – statybą.

Mokslininkė pasakoja, kad cechai savo nariams suteikdavo ne tik darbo užmokesčio apsaugą ir atliekamo darbo kokybės kontrolę, bet ir svarbius socialinius ryšius. Nariai rinkdavosi ložėse, kurios buvo masonų būstinės ir centrai, čia būdavo bendraujama, valgoma ir susirenkama aptarti dienos įvykių bei problemų.

Tačiau XVI-XVII a. įsigalėjus kapitalizmui ir rinkos ekonomikai, senoji cechų sistema žlugo, rašo ji. Bet masonų ložės išliko. Siekdamos sustiprinti narystę ir pritraukti lėšų, akmentašių gildijos ėmė įdarbinti ne tik mūrininkus. Iš pradžių naujokais dažnai tapdavo esamų narių giminaičiai, tačiau vis dažniau tarp jų atsirasdavo ir turtingų asmenų bei aukštą socialinį statusą turinčių vyrų.

Daugelis šių naujų narių buvo „mokyti džentelmenai“, kurie domėjosi filosofinėmis ir intelektualinėmis tendencijomis, tuo metu keitusiomis Europos intelektualinį kraštovaizdį – tokiomis kaip racionalizmu, moksliniais metodas ir Niutono fizika. Šie vyrai ne mažiau domėjosi moralės klausimais – ypač kaip ugdyti moralinį charakterį. Iš šių naujų krypčių išaugo „spekuliatyvioji masonerija“, prasidėjusi XVII a. Šie modernizuoti masonai atsisakė akmens apdirbimo, o ložės tapo liberalioms Vakarų vertybėms atsidavusių ir su jomis susijusių vyrų susitikimų vieta, teigia mokslininkė.

„Masonai, kokius juos žinome šiandien, išaugo XVIII a. pradžioje Anglijoje ir Škotijoje“, – sako ji. Svarbus lūžis masonų istorijoje įvyko 1717 m., kai keturių atskirų Londono ložių nariai susibūrė į vadinamąją Didžiąją Anglijos ložę. Ši Didžioji ložė tapo Didžiosios Britanijos masonų židiniu ir prisidėjo prie šios organizacijos plitimo bei populiarinimo.

Masonai sparčiai plito žemyne: netrukus masonų ložės buvo išsibarsčiusios po visą Europą – nuo Ispanijos ir Portugalijos vakaruose iki Rusijos rytuose. Pasak mokslininkės, XVIII a. pirmoje pusėje masonai taip pat įsikūrė Šiaurės Amerikos kolonijose.

XVIII a. pabaigoje, Apšvietos įkarštyje, masonų brolija turėjo didelę socialinę reikšmę. „Būti masonu reiškė, kad esi žinių priešakyje“, – teigia Jessica Harland-Jacobs.

Tačiau masonai ne visada buvo liaupsinami. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose 1830 m. susikūrė politinė partija, vadinama Antimasonų partija, rašo „Washington Post“. Istoriškai tai buvo trečioji politinė partija šalyje, o jos nariai siekė pasipriešinti, jų manymu, netinkamai masonų politinei įtakai. Williamas Sewardas, vėliau tapęs prezidento Abrahamo Lincolno valstybės sekretoriumi, savo politinę karjerą pradėjo kaip Antimasonų partijos kandidatas.

Ar moterys ir etninės mažumos gali tapti masonais?

Ankstyvosios masonų ložės buvo išimtinai vyriškos – o tai reiškia, kad moterims buvo draudžiama tapti jų narėmis. Tai aiškiai nurodyta „Senuosiuose įstatuose“ („jokių vergų, jokių moterų, jokių amoralių ar skandalingų vyrų“). Ši tradicija – principas, atspindintis tuo metu vyravusią socialinę santvarką – tęsėsi daugelį dešimtmečių, ypač Didžiojoje Britanijoje.

Tačiau bėgant metams, moterys vis dažniau ėmė aktyviai dalyvauti organizacijos veikloje, ypač Europoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ėmė kurtis vadinamosios „antrinės ložės“ (angl. adopted lodges), teigia M.Jacob. Tai buvo ložės, į kurias buvo priimami negrynos rasės vyrai ir moterys – dažniausiai masonų žmonos, dukterys ir giminaitės. Jos nebuvo visiškai nepriklausomos, o sankcionuotos ir prijungtos prie tradicinių vyrų ložių. Netrukus panašios antrinės ložės atsirado Nyderlanduose, o galiausiai ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Iš šios tradicijos ilgainiui susikūrė masonų organizacijos, į kurias visateisiais nariais buvo priimami ir vyrai, ir moterys. Tarp šių organizacijų buvo Amarantos (Burnočio) ordinas, Jeruzalės Baltosios Šventovės ordinas ir Rytų Žvaigždės ordinas. Šiose organizacijose masonų apeigose dalyvauja ir vyrai, ir moterys – o moterys gali užimti autoritetingus ir vadovaujančius postus.

Pavyzdžiui, Rytų Žvaigždės ordine aukščiausio rango moteris yra vadinama „garbingąja matrona“ ir yra organizacijos pirmininkė. Taip pat yra kelios su masonais susijusios mergaičių ir jaunų moterų organizacijos – pavyzdžiui, Jobo Dukterų ordinas ir Tarptautinis Vaivorykštės Mergaičių ordinas, kurie veikia ir šiandien. Pasak „Masonry Today“, Vaivorykštės Mergaitės yra Rytų Žvaigždės ordino atšaka ir daugiausia užsiima savanoryste bei labdara.

Iš Kalifornijos kilusi moteris, pageidavusi likti neįvardyta ir aštuntajame dešimtmetyje buvusi Vaivorykščių Mergaičių nare, su meile prisimena šią organizaciją. Ji sako, kad būdama jauna moterimi, niekada nesijautė menkesne dėl to, kad priklausė vienai iš moterų organizacijų. „Mes buvome savarankiškos, – sako ji. – Visada pačios apspręsdavome savo darbotvarkę. Jei ką nors ir matau žvelgdama atgal, tai tik kad ši organizacija man leido pažvelgti į šiek tiek utopinę visuomenę, nes buvome labai demokratiškos. Organizacija buvo gerai valdoma ir organizuota“.

Šiandien tradiciniais masonais tebėra tik vyrai, tačiau su jais susijusios moterų masonių organizacijos tebėra aktyvios, daugelis jų užsiima labdara, švietimu ir charakterio ugdymu.

Panašiai kaip ir santykių su moterimis atveju, masonai Jungtinėse Valstijose turėjo sudėtingą istoriją su etninėmis etninėmis mažumomis – ypač juodaodžiais amerikiečiais. Amerikos kolonijose įsikūrus masonams, bet dar prieš revoliuciją, keli laisvi juodaodžiai kolonistai, tarp kurių buvo ir Prince'as Hallas, pateikė prašymą priimti juos į Bostono ložę, rašoma Cécile Révauger knygoje „Black Freemasonry“.

P.Hallo prašymas buvo atmestas, tačiau jis atkakliai siekė savo tikslo ir galiausiai 1784 m. gavo Didžiosios ložės Anglijoje chartiją. Jo įkurta masonų ložė buvo pirmoji afroamerikiečių ložė Jungtinėse Valstijose ir tapo daugelio vėliau atsiradusių juodaodžių ložių pagrindu. Šios juodaodžių ložės įkūrėjo garbei buvo pavadintos „Princo Hallo ložėmis“ ir buvo skirtos tik afroamerikiečiams.

Nors masonų kodeksuose nėra griežtai draudžiama priimti ne baltuosius, dėl etninių mažumų atstovų integracijos į pagrindines ložes vyksta nuolatinė kova. Mėginimai integruotis į pagrindines ložes buvo nevienodai sėkmingi. „Yra liberalių ložių, į kurias patekti reikia papildomų pastangų – bet dauguma tiesiog priima tuos, kurie pasirodo“, – teigia M.Jacob.

Tačiau net ir pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį bandymai integruoti kai kurias ložes Jungtinių Valstijų pietryčiuose susidūrė su kai kurių baltųjų narių pasipriešinimu, rašo „New York Times“.

Garsiausi masonai

Masonais buvo ir keletas žymių istorinių asmenybių – įskaitant Simóną Bolívarą, vadinamą Pietų Amerikos išvaduotoju, prancūzų filosofą Voltair'ą, žinomą dėl savo gausių filosofinių ir politinių raštų, ir garsų vokiečių poetą bei rašytoją Goethe, rašo „Freemasonry Matters“. Garsusis kompozitorius Wolfgangas Amadejus Mozartas 1784 m. tapo masonu. Jo garsiojoje operoje „Stebuklingoji fleita“ yra masonų brolijos elementų, ir tai yra duoklė jo masoniškai pasaulėžiūrai, teigia NPR.

Savo knygoje „Revolutionary Brotherhood: Freemasonry and the Transformation of the American Social Order, 1730-1840“, istorikas Stevenas Bullockas pažymi, kad keletas JAV įkūrėjų, žymių Amerikos revoliucionierių ir prezidentų buvo masonai, įskaitant George'ą Washingtoną, Paulą Revere'į, Benjaminą Frankliną ir Andrew Jacksoną. B.Franklinas buvo vienu pirmųjų masonų tuometinėje kolonijinėje Amerikoje. 1734 m. jis tapo Filadelfijos ložės didžiuoju meistru, rašoma 1906 m. žurnale „The Pennsylvania Magazine of History and Biography“ išspausdintame straipsnyje.

Tarp kitų paminėtinų masonų – džiazo muzikantas Louisas Armstrongas, britų premjeras Winstonas Churchillis, rašytojai Arthuras Conan Doyle'is, Rudyardas Kiplingas ir Markas Twainas, poetai Aleksandas Puškinas ir Oscaras Wilde'as, inžinierius Gustave'as Eiffelis ir kiti.

Masonų simboliai

Masonų pasaulis pilnas ezoterinių ženklų ir simbolių, kurie daugumai nemasonų yra nesuprantami. Bene labiausiai paplitę yra skriestuvas ir kampainis, kurie yra visuotinai atpažįstami organizacijos simboliai. Jie paprastai puošia staktas virš ložės įėjimo – ir yra ant prijuosčių, kurias masonai dėvi per apeigas.

Nors nėra vienos, visuotinai pripažintos reikšmės, kaip teigiama internetiniame simbolių žodyne, dauguma masonų dažnai teigia, kad šie du objektai kartu reiškia, kaip masonas turėtų elgtis. Kampainis reiškia, kad žmogus su kitais žmonėmis turėtų elgtis sąžiningai, t. y. visuose savo santykiuose jis turėtų būti sąžiningas ir tiesus. Skriestuvas primena, kad reikia elgtis santūriai ir nesileisti užvaldomam gyvenimo ydų.

Teigiama, kad ir kiti masonų simboliai – tokie kaip avilys, akacija, visa matanti akis ir kiti – yra skirti priminti idealus, teisingą elgesį ir elgseną bei perduoti svarbias pamokas brolijos nariams.

„Laisvųjų mūrininkų simboliai daugiausia susiję su etika, t.y. su tuo, kaip žmogus turėtų gyventi, – teigia buvusi Vaivorykštės Mergaitė.

Ar laisvieji masonai vis dar tebeaktualūs?

Kaip teigiama 2020 m. straipsnyje, šiandien masonai išgyvena nuosmukį.

„Ložėms sunkiai sekasi prisitraukti naujus žmones, – sako M.Jacob. – Dauguma jaunų vyrų šiandien nepripažįsta tokių skirstymų – pavyzdžiui, vietų, skirtų tik vyrams, ir vietų, skirtų tik moterims“, – aiškina M.Jacobs.

Dėl to narystės ložėse sumažėjo, o trauka prisijungti prie išskirtinio, privilegijuoto vyrų klubo nebėra tokia didelė kaip kadaise. Nors kiekvienoje JAV valstijoje masonų ložės egzistuoja, daugelis jų dabar dunkso tuščios.

Viena iš šio nuosmukio priežasčių – panašių broliškų ir paslaugų organizacijų – tokių kaip „Odd Fellows“, Kolumbo Riteriai, Geranoriškas ir Apsauginis Elnių ordinas ir „E Clampus Vitus“, konkurencija. Tačiau taip pat gali būti, kad šį nuosmukį galima paaiškinti ir skirtingomis vertybėmis, kurias išpažįsta naujosios kartos – vertybių sistemomis, dažnai prieštaraujančiomis ankstesnėms kartoms.

M.Jacob teigimu, problemos šaknys glūdi dabartinėje ložių sudėtyje. Ji pažymi, kad dauguma narių yra 50-60 metų amžiaus, daugiausia baltaodžiai ir laikosi labai konservatyvios politikos. „Tai nėra patrauklu jaunajai kartai, – sako tyrėja. – Net ginkluotoji tarnyba dabar yra prieinama pagal rasę ir lytį – bet ne ložės“.

Masonai Lietuvoje

Atvirojoje interneto enciklopedijoje „Wikipedia“ teigiama, kad pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje masoniškoji organizacija buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių“ komandorija, kurios komandoru buvo išrinktas Motiejus Žynievas. 1780 m. Vilniuje jau veikė trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ – ložės. 1781 m. gruodžio 27 d. Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Tokioje sąjungoje be jau minėtų ložių veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės.

1911 m. įsteigta ložė „Lietuva“, 1914 m. – „Gudija“. Sovietinės okupacijos laikotarpiu lietuviai masonai jungėsi į ložes emigracijoje.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., Lietuvoje masonai ėmė atgimti. 1993 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje buvo įkurta ložė „Renaissance“. Netrukus Vilniuje buvo suburtos dar dvi ložės – 1995 m. liepos 15 d. įkurta „Vilnius Orient“ ir 1999 m. gegužės 22 d. atkurta „Uolusis lietuvis“.

2002 m. balandžio 13 d. suvienijus šias tris ložes įsteigta nepriklausoma Lietuvos Didžioji ložė, pasaulyje pripažįstama kaip lygiateisė ir lygiavertė tarp kitų šalių Didžiųjų ložių.

Tarp žymiausių Lietuvos masonų buvo architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, visuomenės veikėjas, kunigaikštis Mykolas Oginskis, teisėtyrininkas, profesorius, universiteto rektorius, Nepriklausomybės atkūrimo ideologas Mykolas Riomeris, Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška ir jo brolis teisininkas Vaclovas Biržiška, teisininkas ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis, „lito tėvas“ Vladas Jurgutis, rašytojas Vincas Krėvė ir kiti. Kai kurie šaltiniai teigia, kad būdamas JAV, masonų ložei priklausė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus – tačiau tai patvirtinantys ar paneigiantys duomenys nėra žinomi.

Parengta pagal „Live Science“ ir kt.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()