Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas oficialiai pripažino Donecko ir Luhansko regionų, kartu vadinamų Donbasu, Rytų Ukrainoje, nepriklausomybę, tai buvo dar vienas esminis, jaudinantis momentas ilgoje ir audringoje šios srities istorijoje.

Ukraina yra antra pagal dydį šalis visoje Europoje po pačios Rusijos. Tačiau, kaip ir Rusijos, jos praeitis yra paženklinta didžiulių politinių sukrėtimų ir daugybės tragedijų, kurios laikui bėgant pakeitė jos visuomenės struktūrą.

Dabar dauguma rusakalbių žmonių į Donbasą persikėlė tik pastaraisiais dešimtmečiais. Anot „The Associated Press“, Rusija išdavė daugiau nei 720 000 Rusijos pasų maždaug penktadaliui regiono gyventojų.

Tai faktiškai daro juos Rusijos piliečiais ir sukuria pretekstą karui, nes šalis gali pareikšti, kad jos kariai ten siunčiami „ginti“ Rusijos piliečių.

Donecko ir Luhansko regionai, sudarantys Donbasą, apima ir Kijevo kontroliuojamas teritorijas, ir tas, kurios yra Rusijos separatistų valdžioje.

Istorinis anglies kasybos regionas taip pat apėmė teritorijas Dniepropetrovsko srityje ir Pietų Rusijoje, o to paties pavadinimo regioną sudaro Donecko ir Luhansko sritys Ukrainoje ir Rostovo sritis Rusijoje.

Žodis „Donbasas“ yra frazės „Donecko anglies baseinas“ santrumpa; akivaizdu, kad jos rūdos atsargos labiausiai traukė tuos, kurie trokšta jos turtų. Didžiulės anglies atsargos leido padidinti plieno gamybą šioje srityje.

Nors tai buvo svarbi anglies kasybos sritis nuo XIX a. pabaigos, regionas šimtmečius buvo beveik visiškai tuščias ir buvo žinomas kaip „laukiniai laukai“, kuriame gyveno įvairios klajoklių gentys, tokios kaip skitai, alanai, hunai, bulgarai, pečenegai, kipčakai, turko-mongolai, totoriai ir nogai.

Donbasas kurį laiką buvo beveik negyvenamas iki XVII a. antrosios pusės, kai Dono kazokai įkūrė pirmąsias nuolatines gyvenvietes regione. Pirmasis miestas regione buvo įkurtas 1676 m., pavadintas Solanoye (dabar Soledar), kuris tapo pelningo verslo centru, paremtas netoliese esančiais naujai atrastais akmens druskos rezervais.

Donbasas didžiąja dalimi liko kontroliuojamas Ukrainos kazokų etmonato ir tiurkų Krymo chanato iki XVIII amžiaus pabaigos, kai Rusijos imperija užkariavo etmanatą ir aneksavo chanatą.

XVIII amžiaus pabaigoje į regioną migravo daug rusų, serbų ir graikų. Tuo metu Rusija užkariautas teritorijas pavadino „Naująja Rusija“. Pramonės revoliucijai išsiplėtus visoje Europoje, XIX amžiaus viduryje ir pabaigoje buvo pradėti eksploatuoti didžiuliai regiono anglies ištekliai, kurie pirmą kartą buvo atrasti 1721 m.

Doneco upės slėnis yra anglies telkinių centras. Staigus anglies pramonės augimas lėmė gyventojų bumą regione, kurį daugiausia lėmė rusų naujakuriai. Regioną tada sudarė Bakhmuto, Slovianserbsko ir Mariupolio apskritys, pastarajame vis dar gyvena daug graikų.

Tolesnis anglies eksploatavimas paskatino dar didesnę Rusijos įtaką regione po to, kai 1869 m. Velso verslininkas Johnas Hughesas įkūrė Donecką, didžiausią regiono miestą. Įsikūręs senajame Zaporožės kazokų mieste Oleksandrivkoje, miestas buvo pervadintas „Juzovka“ Hugheso, kuris ten pastatė plieno gamyklą, vardu.

Augant Juzovkai ir panašiems miestams, paremtiems turtingais gamtos ištekliais, atkeliavo bežemiai valstiečiai iš Rusijos imperijos periferinių gubernijų, kurie ten persikėlė ieškoti darbo. Vėliau 1924 m. Sovietų Sąjunga Juzovką pervadino Stalinu, o 1961 m. Donecku pagal Doneco upę.

1897 m. Rusijos imperatoriškojo surašymo duomenimis, ukrainiečiai sudarė 52,4% regiono gyventojų, o etniniai rusai – 28,7%. Donbase taip pat daug gyveno graikų, vokiečių, žydų ir totorių, ypač Mariupolio rajone, kur jie sudarė 36,7% gyventojų.

Tačiau rusai sudarė didžiąją dalį pramonės darbo jėgos ir miestų gyventojų, o ukrainiečiai dominavo kaimo vietovėse. Tuo tarpu į miestus darbo reikalais persikėlę ukrainiečiai greitai asimiliavosi į rusakalbę darbininkų klasę – ši tendencija paspartėjo iškilus bolševikams ir susikūrus Sovietų Sąjungai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()