Merkurijus – keista planeta, kurios sudėtis nepanaši į šalimais esančių uolėtųjų kaimynių. Didžiąją Merkurijaus dalį užima jo branduolys, o mantijos sluoksnis – daug plonesnis negu Žemės. Kodėl taip yra, niekas negali atsakyti. „Jis per daug tankus“, – sako Davidas A. Rothery, planetos geomokslų profesorius, dirbantis Atvirajame universitete Anglijoje.

Viena iš teorijų teigia, kad kažkada Merkurijus buvo beveik dvigubai didesnis negu yra dabar. Prieš milijardus metų į tokį proto-Merkurijų galėjo atsitrenkti kitas nežinomas kosminis kūnas. Susidūrimo metu proto-Merkurijaus paviršiniai sluoksniai buvo nuplėšti, palikdami jam dabartinio Merkurijaus pavidalą.

Nors nėra patikimų šios teorijos įrodymų, tyrinėtojai iš Prancūzijoje esančio Lotaringijos universiteto mano, kad šį tą aptiko.

„Šiuo metu mes neturime žinomų Merkurijaus uolienų pavyzdžių“, – sako Lotaringijos universiteto planetologė daktarė Kamila Kartje. Bet gali būti, kad Merkurijaus fragmentai yra randami ir Žemėje. Jų tyrimai galėtų tapti „maža revoliucija“, siekiant išsiaiškinti, kaip vystėsi mažoji Saulės sistemos planeta.

Pasak pasaulinės meteoritų tyrimo organizacijos, yra maždaug 70 000 meteoritų pavyzdžių, surinktų beveik visuose Žemės kampeliuose. Didžioji jų dalis atkeliavo iš asteroidų žiedo, esančio tarp Marso ir Jupiterio. Maždaug 500 pavyzdžių Žemę pasiekė iš Mėnulio. Iš Marso – apie 300.

Reikia paminėti, kad turimose meteoritų kolekcijose nėra pavyzdžių iš „vidinių planetų“. Tokiomis planetomis yra laikomos Merkurijus ir Venera, nes jos skrieja arčiau Saulės negu Žemė. Kartu su Marsu, šios keturios planetos sudaro „žemiškųjų planetų“ grupę. Mokslininkai mano, kad tokių meteoritų stoka yra dėl to, kad vidinės planetos yra labiau veikiamos Saulės gravitacijos ir meteoritai tiesiog negali išsiveržti į Saulės sistemos gilumą.

Mokslininkus ypatingai sudomino aubritais vadinami meteoritai. Tai – achondritams priskiriama meteoritų grupė, kuriai pavadinimas buvo suteiktas pagal nedidelį meteoritą Aubra, nukritusį 1836 metais netoli Niono Prancūzijoje. Tyrinėtojai grupę susiejo su E tipo asteroidais iš asteroidų žiedo.

Tačiau dr. K.Kartje turi dar vieną idėją. Kai didelis kosminis kūnas trenkėsi į proto-Merkurijų, dalį atplėštos Merkurijaus medžiagos Saulės vėjas galėjo atnešti iki dabartinio asteroidų žiedo. Iš tos medžiagos per milijardus metų susiformavo E tipo asteroidai. Maži kiekiai nikelio ir kobalto, kurie yra būdingi aubritams, atitinka tikėtiną proto-Merkurijaus mantijos medžiagos sudėtį. Dr. K.Kartje paminėjo, kad NASA „Messenger“ kosminis aparatas, 2011-2015 metų skrydžio šalia Merkurijaus orbitos metu, užfiksavo Merkurijaus struktūros panašumus į aubritus.

„Manau, kad aubritai yra smulkiausios proto-Merkurijaus mantijos dalelės“, – sako dr. K.Kartje. – „Tai galėtų padėti išspręsti Merkurijaus kilmę“.

Ir jei tai yra tiesa, mes jau turime Merkurijaus gabaliukų, kuriuos slepiame muziejų stalčiuose pastaruosius 150 metų. Tik tie gabaliukai – iš daug senesnės Merkurijaus versijos.

Komentarai ()