Vokietija tebemoka už Pirmąjį pasaulinį karą (25)
Vokietija vis dar moka reparacines skolas, kurias jai pripažino Versalio sutartis po Pirmojo pasaulinio karo. Šiuo metu skola su palūkanomis sudaro 56 mln. eurų. Šie pinigai bus baigti mokėti 2010 metų spalio 3 dieną.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pagal 1919 metų Versalio sutartį Vokietija prarado virtinę teritorijų ir buvo pripažinta atsakinga už visus sąjungininkių ir jų gyventojų patirtus praradimus ir žalą per karą, kurį ji pradėjo. Per pirmus po karo metus Vokietija turėjo sumokėti auksu, prekėmis, laivais, vertybiniais popieriais ir kitais būdais, kuriuos nustatė Reparacijų komisija, 20 mlrd. aukso markių. Iš pradžių buvo nuspręsta, kad reparacijos turi siekti 226 mlrd. Vokietijos markių, o vėliau ši suma buvo sumažinta iki 132 mlrd. markių.
Šie mokėjimai pakirto Veimaro respubliką, sukėlė hiperinfliaciją ir galiausiai tapo viena iš nacių atėjimo į valdžią priežasčių.
Reparacijų dydžiai ir mokėjimų terminai ne kartą keitėsi. Iki 1952 metų Vokietija išmokėjo 1,5 mlrd. markių, o 1953-iaisiais mokėjimai buvo sustabdyti, nes Vokietija buvo padalinta į dvi valstybes – VFR ir VDR. Jis buvo atidėtas iki Vokietijos susivienijimo. Mokėjimai buvo atnaujinti 1990 metų spalio 3 dieną, kai Rytų ir Vakarų Vokietijos vėl susivienijo.
Pagal Versalio sutartį tarp reparacijų gavėjų buvo ir Rusija, tačiau 1922 metais Maskva jų atsisakė mainais į nacionalizuotą Vokietijos turtą Rusijoje.
Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metų liepos 28 dieną ir baigėsi 1918 metų lapkričio 11 dieną. Tai buvo vienas kruviniausių karų per visą žmonijos istoriją. Jam pasibaigus pasaulyje neliko 4 imperijų: Rusijos, Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos bei Osmanų. Bendras žuvusiųjų per Pirmąjį pasaulinį karą skaičius – 10 mln., sužeisti buvo 22 mln. žmonių.
Žinoma, reparacijų mokėjimo nepavyk išvengti ir po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau tuomet jis buvo įvykdytas ne tiek finansiniais įsipareigojimais, kiek „trofėjų rinkimu“ – SSRS pagal taikos sutartį gavusią reparacijų teisę vykdė masišką okupuotoje Vokietijoje surasto turto grobimą – į SSRS gilumą iškeliavo šimtai tūkstančių tonų geležies gamininių, geležinkelių vagonų, milžiniškos statybinių medžiagų atsargos, gamyklų įrengimai, maisto rezervai. Vakarų valstybės reparaciją irgi stengėsi imti gatavos produkcijos sąskaita, tačiau taip, kad nepakenktų atsikuriančiai vakarų Vokietijos ekonomikai, tad pagrinde buvo išnaudojami nebereikalingi kariniai objektai ar vėl veikiančios pramonės gaminami produktai.
Atsižvelgiant į tai, jog net ir po dviejų pralaimėtų pasaulinių karų per pastarąjį 100 metų, Vokietija dabar turi vieną iš didžiausių pasaulio ekonomikų, galima tik įsivaizduoti, kokia tai būtų valstybė, jei ne šie karai arba vietoj pralaimėjų būtų pasiektos pergalės...