Keletą valandų Kolorado valstijos Goldeno miesto gyventoja Kameron Wolpert buvo tokia pati kaip ir visos devynmetės mergaitės. Kai delfinas savo nosyte bakstelėjo jai į krūtinę, ji kikeno, o paprašyta delfino dresuotojo, ji paėmė mažą skumbrę ir sumaitino ją Nubai. Atsilygindamas delfinas pamasažavo jai kelius ir blauzdas, taip padrąsindamas mergaitę ištiesti ir pajudinti laibas baltas kojas.

Mažoji Kameron, kenčianti nuo mirtinos ligos trisomijos 18 (T-18), negali kalbėti ir tik šiek tiek judina galūnes ir raumenis, tad toks pratimas buvo nukrypimas nuo normos. Devyniasdešimt procentų vaikų, sergančių T-18, miršta nesulaukę nė vienerių. Nuspręsdami leisti Kameron išvysti pasaulį, Džudi ir Bilas Wolpertai pasiryžo paaukoti ištisus metus ilgoms ir brangioms terapinėms procedūroms, kurias atlieka ne tik gydytojai, bet ir gyvūnai: žirgai, šunys... bei delfinai, kurie, daugelio mokslininkų manymu, yra patys protingiausi žinduoliai pasaulyje.

Wolpertų šeima vieną kovo savaitę praleido Nuevo Valartoje (Nuevo Vallarta), Meksikoje, kur dalyvavo Baulderyje įsikūrusios organizacijos vykdomoje delfinų terapijos programoje Living from the Heart (Gyvenimas iš širdies) (www.livingfromtheheart.org). Ši organizacija baseinus ir delfinus nuomoja iš kurorto įmonės Vallarta Adventures – vieno iš daugelio delfinų terapijos centrų tropinio klimato šalyse. Čia per pavasario atostogas vaikai džiūgavo ir plojo rankomis stebėdami, kaip didžiajame Vallarta Adventures baseine šokinėja ir jiems triukus atlieka delfinai. O greta esančiame mažajame baseine, kuris buvo aptvertas virve ir uždengtas nailono užuolaidomis, National Geographic filmavo moters gimdymą vandenyje, padedant delfinams.

Wolperatai sumokėjo po 700 dolerių už 45 minučių trukmės seansus su Nuba, delfinų dresuotoju ir jo padėjėja; mažosios Kameros pažanga buvo stulbinama. Neįgali mergaitė ne tik pradėjo judinti rankas ir kojas, tačiau per savaitę išmoko ilgesniam laikui sutelkti dėmesį ir, nors jos burnytė niekada neištars žodžių, Nuba padėjo jai nevaržomai nusijuokti. Žinoma, Kameron yra ne vienintelė, kurią paveikė delfinų buvimas šalia. Laikydami pakaitomis Kameron baseine, kuriuo jie dalinosi su Nuba, Džudi ir Bilas pajuto neapsakomą atsipalaidavimą ir vidinę ramybę. Tą naktį savo viešbutyje, ant Ramiojo vandenyno kranto, jie ilgai ir kietai miegojo.

Kas sukėlė tokią palaimingą būseną Wolpertams ir padėjo mažajai Kameron atlikti fizinius „žygdarbius“, kurie kitu atveju jai būtų neįmanomi: atsipalaidavimas baseine, šniokščiančios jūros bangos ir atitrūkimas nuo kasdieninio gyvenimo atšiauriame Kolorade? Abejonti, ir vis daugiau medikų su tuo sutinka. Ilgiau nei tris dešimtmečius vykdomų tyrimų ir bandymų rezultatai parodė, kad delfinai naudojasi savo sudėtingais echolokaciniais hidrolokatoriais, kad pajustų, kokie fiziniai ir komunikaciniai gebėjimai ar jausmai yra užkoduoti žmogaus smegenyse, tad pasitrynę ar įbedę savo snukį į mūsų saulės rezginį patys protingiausi vandens žinduoliai gali mums padėti – bent jau trumpam – ir tai yra daug pranašesnis būdas nei kitos fizinės ar gyvūnų terapijos. Galbūt delfinai niekada neišmokys Kameron vaikščioti ar kalbėti, tačiau jie gali ženkliai pagerinti jos gyvenimo kokybę.

Manoma, kad moderniosios delfinų terapijos kūrėja yra Tarptautiniame Floridos universitete dirbanti mokslininkė antropologė dr. Betsy Smith. 1971 metais, tyrinėdama delfinų ir žmonių bendravimo ypatumus, Smith leido savo protiškai atsilikusiam broliui įbristi į vandenį, kur plaukiojo du suaugę ir nedraugiškai nusiteikę delfinai. Vos tik berniukui įlipus jie tapo švelnūs, nes pajuto, kad gali jam padėti. Nuo tada atsirado tokios organizacijos kaip Human/Dolphin Foundation ar AquaThought, kurių tikslas – išsiaiškinti, kaip delfinai gali padėti žmonėms. Pastaruosius tris dešimtmečius delfinų echolokaciniai hidrolokatoriai (tie patys, kurie padeda delfinams iš pusės mylios atstumo pajusti artėjantį ryklį ir nustatyti, ar jo skrandis tuščias ar pilnas) buvo pasitelkiami siekiant padėti žmonėms, kenčiantiems nuo autizmo ar net Alzhaimerio ligų.

Po trijų dienų stebėjimo, kaip Kameron bendrauja su Nuba, aš įlipau į baseiną ir pats patyriau stiprų jos echolokacijos poveikį. Delfinas apsivertė ir aš, treniruotų dresuotojų rankų pagalba, atsiguliau jam ant pilvo žemiau vandens lygio; taip pragulėjau geras penkias minutes. Klausiausi, kaip Nubos hidrolokatorius sklinda į mano smegenis ir kūną – garsas panašus į durų girgždėjimą, o iš toliau kaip krentantys grūdai ar nugludinti vandens akmenukai, kurie sudrumsčia upės vandenį vėl nusėda į dugną. Po to Nuba įbedė savo snukutį į mano saulės rezginį ir per kelias sekundes aš pasijutau visiškai ramus. Po dešimties minučių ir visą likusią dieną jaučiausi toks atsipalaidavęs lyg 12 valandų būčiau praleidęs pirtyje ar užsiminėjęs Bikramo joga.

Tą dieną, prieš išlipama iš baseino, dresuotojo padėjėja Brianna (ji yra kilusi iš San Francisko pakrantės ir visą savo gyvenimą paskyrė delfinų terapinėms procedūroms nuo tada, kai prieš dvejus metus jos autizmu sergančiam broliui Kyle šioje vietoje buvo atlikta terapija) priglaudė savo kaktą prie Nubos kaktos, pažiūrėjo delfinui į akis ir pravirko. Taip jie meditavo apie penkias minutes, paskui Brianna sušnabždėjo Nubai kelis žodžius. Kai aš paklausiau Briannos, kodėl ji taip padarė, ji man atsakė, kad prieš savaitę Kalifornijoje buvo nužudytas jos draugas ir jai reikėjo „nusiraminimo minutėlės“ su Nuba.

Parengta pagal Worldpress.org

Šaltinis: Politika.lt

Komentarai (1)