Kai imama kalbėti apie naudojimosi kompiuteriu naudą, tarpeklis tarp Afrikos ir plačiajuosčiu internetu besinaudojančio pasaulio vis dar prilygsta Didžiajam Kanjonui. Tik 4 proc. afrikiečių turi prieigą prie interneto, už kurio paslaugas moka daugiausiai pasaulyje – apie 250-300 dolerių per mėnesį, nors ryšio greitis yra pats lėčiausias. Afrikoje elektroninė komercija beveik neegzistuoja. Nigerijoje virš 140 milijonų žmonių yra aplankę vos daugiau kaip šimtą interneto svetainių savo domene. Blogas veikia, tačiau – tik periferijose.

Jeigu Centinė ir Pietų Afrika būtų išmatuota pagal jos prieigą prie interneto, savo plotu ji prilygtų Airijai. Iš 48 tik 28 valstybės, esančios centrinėje ir rytinėje Afrikos dalyse, yra prisijungusios prie žiniatinklio pačios paprasčiausios satelitinės technologijos pagalba. Dvi didžiausios Centrinės ir Pietų Afrikos valstybės, Kongas ir Sudanas, neskaitant pavienių prisijungimų deimantų kasykloje ir JT stovykloje, prieigos apskritai jokios neturi. Netgi tokiai valstybei kaip Uganda, kuri rodo iniciatyvą dėl interneto įdiegimo, teko pradėti nuo labai primityvaus pagrindo. Microsoft kompanijos atliktas tyrimas parodė, kad tik vienas iš 200 Ugandos gyventojų reguliariai naudojasi elektroniniu paštu.

Interneto vartotojų skaičius yra didesnis vakarų Afrikoje, kur galingesnis SAT-3 povandeninis kabelis išvysto didesnį greitį už mažesnę kainą. Rytų Afrikos povandeninio kabelio sistemos, geriau žinomos kaip EASSY, besidriekiančios 9900 km Indijos vandenyno dugnu nuo Pietų Afrikos iki Sudano, tikslas buvo pagreitinti Rytų ir Centrinės Afrikos prisijungimus per ateinančius kelerius metus, tačiau – ji iki šiol neveikia.

Afrikoje vartotojai turi kovoti su pasenusiomis sistemomis, elektros trikdžiais ir vietos valdžios nepritarimu. Kompiuterinės programos aprašomos daugeliu Afrikos kalbų, tačiau netgi tokia aiški Windows naudojimosi instrukcija, kurią siūlo Wolof ar Yoruba, reikalauja tam tikro raštingumo. Be to, turtingo pasaulio žiniatinklis grafiniu požiūriu yra nepalyginamai tobulesnis: daugelio Afrikos interneto kavinių siūlomam sraigės greičio prisijungimo ryšiui video įrašai ir viešieji tinklai yra neįveikiami.

Šios problemos būtų dar skaudesnės Afrikos gyventojams, jeigu valstybės telekomo monopoliai interneto ryšį būtų laikę savo gniaužtuose. Laimei, pigesnės ir skaidresnės mobilaus ryšio kompanijos, kurios, remiantis Pasaulio Banko duomenimis, per praėjusius 10 metų investavo 25 milijardus dolerių į Afriką, nustūmė šias monopolijas į šalį. Tačiau kontinentui vis dar reikia milžiniškų investicijų, ypač internetinio ryšio srityje.

JT raginimas 2005 metais susiburti „skaitmeniniam solidarumui“ (digital solidarity) kol kas davė mažai naudos. Manoma, kad Ruandos konferencija „Prisijungusi Afrika“ (Arica Connect) bus paskatinimas; „grynas verslas“ ir jokios labdaros. Afrikos vyriausybės patirs spaudimą iš Pasaulio Banko, Afrikos Vystymosi banko ir kitų sumažinti biurokratinius formalumus bei paskatinti technologijų kompanijas, viliantis, kad mokesčiai už internetinio ryšio paslaugas bus sumažinti dviem trečdaliais, o ministerijos, ligoninės ir mokyklos bus prijungtos prie tinklo iki 2012 metų.

The Economist

Komentarai (2)