Michelangelo D'Agostino pasakoja apie savo kelionę iš Naujosios Zelandijos į Antarktidą – pačią šalčiausią ir nesvetingiausią pasaulio vietą. Skrydžio metu oras buvo stulbinamai malonus, o nuostabiai balti ledynai atėmė žadą…

Kažkur virš ledinio Pietų vandenyno pradedu nenustygti savo vietoje. Išsitraukęs ausų kamštukus ir stengdamas perrėkti reaktyvinių variklių gausmą, klausiu stambaus Niujorko Oro Nacionalinės Gvardijos pareigūno, ar mes jau priskridome tą legendinę vietą, nuo kurios kelio atgal nebėra, kadangi mūsų krovininiam lėktuvui apsisukti ir „bumerangu“ grįžti atgalios į Naująją Zelandiją nebeužteks kuro.

Tokie bumerango skrydžiai įvyksta tuomet, kai nepastovus antarktinis oras pasidaro per daug rizikingas, kad būtų galima nusileistų McMurdo stotyje, kur įsikūrusi amerikiečių pakrantės bazė. Kol kas jis neturėjo jokių žinių apie oro permainas ir atsakydamas į mano klausimą šaukė man atgal, kad jis nežino, kaip toli mes jau nukeliavome. Tąkart aš vėlei prisiminiau, kaip nekenčiu skristi.

Mano kelionė į Pietų Ašigalį prasidėjo prieš kelias valandas, pakylant iš gausybės sandėlių ir pastatų sudarytos JAV Antarktinės programos būstinės, esančios šalia oro uosto Kraisčerče (Naujoji Zelandija), kuris nuo seno vadinamas „keliautojų vartais į Antarktidą“. Čia prieš pirmąją kelionę į pietus 1901 metais Robert Falcon Scott palaimino vietinis vyskupas, o jo garbei Warners viešbutyje buvo surengtas atsisveikinimo banketas.

Šiandien vos tik išlipę iš lėktuvo dauguma „ką tik iškeptų“ Antarktidos keliautojų atsiduria tiesiai priešais Bailie barą, įsikūrusį tame pačiame Warners viešbutyje, kur jie išgeria vieną ar dešimt pintų alaus. Iš tikrųjų Naujosios Zelandijos gyventojai taip gerai pažįsta Antarktidos keliautojus, kad Oklendo muitininkas, vos tik žvilgtelėjęs į mano deklaraciją, plačiau nusišypsojo ir tarė: „Taigi keliaujate į ledynus.“

Mums buvo pranešta, kad lygiai 06:00 val. turime būti apsirengę šalčiui atsparius drabužius ir susipakavę savo asmeninius daiktus į du ryškius oranžinius kelioninius krepšius. Žiūrėdamas prisimerkęs į skaldos dangą, atsispindinčią priešais karštą vasaros saulę, prakaituodamas ir muistydamasis savo sunkiuose batuose, ilguose apatiniuose, vilnoniuose viršutiniuose drabužiuose ir kombinezone, vargiai galėjau įsivaizduoti, kad vos po penkių valandų kelionės atsidursiu pačioje šalčiausioje ir nesvetingiausioje pasaulio vietoje.

Antarktida, kur vėjo greitis gali viršyti 300 kilometrų per valandą ir kur vidutinė žiemos temperatūra yra -40 °C, laikoma labiausiai vėjuotu, šalčiausiu, sausiausiu, ir aukščiausiu Žemės planetos žemynu. 14 milijonų kvadratinių kilometrų išsidriekęs sausumos masyvas savo plotu yra didesnis už Jungtines Amerikos Valstijas, nors 98 % šio masyvo yra padengta storu ledu. Ši ledinė „paklodė“ sudaro beveik 90 % viso pasaulio ledo, sušaldydama apie 70 % planetos gėlo vandens, o kai kuriose vietose ledo storis siekia pusę kilometro. Antarktida taip pat yra pats tuščiausias žemynas. Čia vasarą dirba tik 4000 žmonių ir tik 1000 iš jų čia lieka praleisti šaltą ir tamsią naktį.

Visgi kelionės metu oras buvo ramus. Daugeliui jau seniai Antarktidoje dirbančių žmonių tai buvo kelionė namo – gerai žinomas maršrutas su pažįstamais veidais. Žemės klimato istoriją tyrinėjantiems mokslininkams arba tiems, kurie atvyko čia tam, kad pasinaudotų viena iš nesuskaitomų unikalių ledo ypatybių ir atliktų mokslinį tyrimą, tai yra galimybė surinkti vertingus duomenis.

Kelionės metu susitikau su geologu, keliaujančiu į Dry Valleys (saugomą sritį, į kurią galima patekti sraigtasparniu iš McMurdo), kur ištisus dešimtmečius atliekamas ilgos trukmės ekologinis tyrinėjimas. Kalbėjausi su paskutinio kurso studentu, kuris pirmą kartą keliauja į Pietų Ašigalį, kad atliktų pietų pašvaisčių radijo paskaičiavimus. Mano kelionės kaimynas – jūrų biologas, tyrinėjantis, kokia tikimybė dėl atmosferoje padidėjusio anglies dvideginio kiekio dar labiau rūgštiniais tapusiose vandenynuose išlikti planktonui, jūrinės maisto grandinės pagrindui.

Per lengvą miegą vėl išgirstu kimų gvardiečio balsą. Pradedame leistis į McMurdo. Praėjo kelios minutės, po to nedidelis smūgis ir C-17 nutūpė. Turint galvoje, kad nutūpėme ant nusileidimo tako, suformuoto iš kieto sniego ir esančio ant užšalusio vandenyno, mūsų nusileidimas buvo stebėtinai sklandus.

Atsidarius krovinių skyriui lėktuvą užlieja šviesa. Jaudulys apėmė vos pradėjo eiti link durų. Kartą vienas kolega tą akimirką, kai jis pirmą kartą išlipo iš lėktuvo Antarktidoje, pavadino pačia geriausia savo gyvenime. Tada aš juo nelabai tikėjau. Dabar, kai nedrąsiai žengiu nuo laiptelio ant ledo, o šalto oro gūsis smogė man į veidą, tie nuostabiai balti visomis kryptimis besidriekiantys ledynai, pasibaigiantys sniegu apdengtuose kalnuose, užėmė kvapą.

Parengta pagal The Intelligent Life

Komentarai (3)