Darvinas, kurdamas savo evoliucijos teorijas, nieko neužsiminė apie prabėgančias juodas kates, vaikščiojimą po kopėčiomis ar žengimą ant tarpų tarp plytelių, bet ši natūralios atrankos teorija paaiškina dėl ko žmonės tiki tokiomis nesąmonėmis, rašo newscientist.com.

Tendencija klaidingai sieti priežastis su pasekmėmis – prietarai – retkarčiais būna naudingi, sakė Harvardo universiteto (JAV) evoliucinės biologijos specialistas Kevinas Fosteris.

Pavyzdžiui, priešistorinis žmogus galėjo susieti žolės čežėjimą su plėšrūno artinimusi ir dėl to slėptis. Kur kas dažniau tokio garso priežastis būna vėjas, bet „jei artėja liūtų grupė, tai būtų labai naudinga nepasimaišyti jiems po akimis“, - sakė K.Fosteris.

K.Fosteris ir jo kolegė Hanna Kokko iš Helsinkio universiteto (Suomija) ieškojo būdų nustatyti kada būtent tokios galimai klaidingos priežasties ir pasekmės sąsajos būna naudingos.

Vietoj to, kad rašytų pasakojimus apie visus įmanomus prietarus – nuo triušių kojelių iki Majų numerologijos – K.Fosteris ir H.Kokko pasitelkė matematinę kalbą ir paprastas prietarų, susijusių su gyvūnais ar netgi bakterijomis, sąvokas.

Mokslininkai modeliavo situacijas, kurioms galima taikyti prietarus. Ir kol tikėjimo prietaru kaina yra mažesnė nei tikros priežasties ir pasekmės sąsajos nežinojimo kaina, teikiama pirmenybė prietarui.

Bendru atveju išlikti siekiantis gyvūnas turi atrasti buvimo teisiu ir buvimo neteisiu pusiausvyrą, sako K.Fosteris. Įvertinkite galimybes, kad čežėjimo priežastis yra ne vėjas, o liūtas ir galėsite prognozuoti prietaringų įsitikinimų atsiradimą, teigia mokslininkas.

Tikros ir klaidingos asociacijos gali tapti netgi miglotesnėmis kuomet iš karto kelios potencialios „priežastys“ pranašauja kokį nors įvykį. Čežantys lapai ir, pavyzdžiui, mėnulio pilnatis gali pranašauti liūtų atėjimą, tokiu būdu prietaro atsiradimą skatinant labiau nei viena „priežastis“.

Šiais laikais prietarai atsiranda tikėjimo alternatyvia ir homeopatine medicina pavidalu. „Tikėtina, kad dauguma tokių vaistų visiškai neveikia, bet kai kurie gali veikti“, - sako mokslininkas. Žurnalo „Skeptic“ leidėjas Michaelas Shermeris tokiems įsitikinimams pateikė panašų paaiškinimą, bet ne taip matematiškai pagrįstą.

„Mūsų smegenys yra šablonų atpažinimo aparatai, sujungiantys taškus ir sukuriantys reikšmes iš šablonų, kuriuos manome matą gamtoje. Kartais A yra tikrai susijęs su B, o kartais – ne. Kai ryšio nėra, mes klystame manydami, kad jis yra, bet dažniausiai tai nereiškia, kad dėl to mes turėtume būti šalinami iš genų fondo, todėl tikėjimas stebuklais visuomet bus žmogiškos būties dalis“, - sakė M.Shermeris.

Visgi ne visi prietarai išlieka dėl savo evoliucinių privalumų. „Kalbant apie tokius dalykus, kaip kopėčių vengimas ir per kelią lakstančios katės, akivaizdu, kad daugelio šių prietarų atsiradimui įtakos turėjo kultūra ir šiuolaikinis gyvenimas“, - sakė K.Fosteris.

„Spėčiau, kad šiuolaikiniame gyvenime bendroji tendencija tikėti įvairiais dalykais, kurie nėra grindžiami moksliniais įrodymais, yra mažiau naudinga nei kadaise“, - pridūrė mokslininkas.

Tačiau Makso Planko ornitologijos instituto (Vokietija) evoliucinės biologijos specialistas Wolfgangas Forstmeieris mano, kad siejant priežastį su pasekme – dažnai nepagrįstai – mokslas yra tiesiog dogmatiška prietarų forma.

„Reikia atrasti kompromisą tarp prietaringumo ir nemokšiškumo“, - sako W.Forstmeieris. Ignoruojant esminius faktus, kurie prieštarauja ilgą laiką gyvavusioms idėjoms, „gana daug mokslininkų yra dažnai linkę elgtis nemokšiškai“.

Komentarai (0)