Gražiausios rajone Krekenavos girininkijos šeimininkas Jonas Leika per tris dešimtis darbo metų įsitikino: gamta paslaptingesnė net už pačią nenuspėjamiausią moterį. Tačiau suvokusiesiems, kad žmogus nėra ir niekada nebus protingesnis už žvėrį, miškas dovanoja nepakartojamų akimirkų.

Tarpininko tarp gamtos ir žmogaus padėtį užimantis J.Leika girininko pareigų seniai nebevadina darbu. Per daugelį miške praleistų metų Krekenavos girininkijos šeimininkui pareigos virto gyvenimo būdu.

Jo rūpesčiu Krekenavą supantis miškas tapo gamtos mylėtojų traukos centru. Girininkijoje įrengtame daugiau nei 30 ha aptvare galvas kelia grakštūs danieliai, tarp medžių prabėga riestaragių muflonų banda, ganosi dėmėtieji elniai, sukriuksi šernų šeimynėlė.

Tačiau bene daugiausia J.Leikos ir girininkijos darbuotojų dėmesio bei meilės sulaukia jauniausias augintinis – po aptvarą striksintis nenuorama stirniukas. Miško prižiūrėtojas spėja, kad žvėrelį kažkas specialiai atvežęs miškininkams: veikiausiai laukinis gyvūnėlis apsiėmusiesiems jį auginti tapo našta.

Bembiu šaukiamas trimetis stirniukas tarsi erzindamas striksi vos už kelių žingsnių nuo aplankiusių svečių, tačiau paglostomas leidžiasi tik jį prižiūrintiems miškininkams. Vis dėlto net ir jiems tenka taikstytis su žvėrelio įgeidžiais: artyn prieina tik pamatęs delne ištiestą didžiausią skanėstą – obuolį.

Prie žmonių nepripranta

Kol kas vienas miške įrengtame aptvare gyvenantis Bembis, pasak J.Leikos, netrukus turėtų sulaukti draugės.

„Žada atvežti žmonių užaugintą stirnytę. Laukinis gyvūnas ir turi likti laukinis – už laisvę jam nieko nėra brangiau. Žmogus po savo stogu žvėrį nebent iš bėdos gali priimti, radęs miške sužeistą“, – tvirtina girios gyventojus perpratęs J.Leika.

Anot jo, netgi mielas mažas stirniukas paaugęs gali pridaryti nemenkų rūpesčių. „Buvo mums tokį atvežę – senutė mylėjo, augino, o paaugęs gyvūnėlis blauzdas jai subadė. Net girininkijos mašinos tiltą savo ragučiais sudaužė. Ne veltui miškininkai stirnas ožiais vadina“, – pasakojo J.Leika.

Bembio kaimynystėje kitame aptvare rausiasi prieš penketą metų iš brakonieriaus atimtų šernų šeimyna. Jų nedraugiškumas lankytojams stebina netgi patį girininką. „Nežinau kodėl, bet jie bijo žmonių – niekaip negalima prisikviesti, kad prie tvoros ateitų“, – gūžčioja pečiais J.Leika.

Tolyn sprunka ir prieš trejus metus aptvaruose apgyvendinti iš Slovakijos atvežti danieliai bei iš Mažeikių atkeliavę muflonai. Kad miško lankytojai galėtų grožėtis natūraliomis sąlygomis gyvenančiais gyvūnais, J.Leika įrengė stebėjimo bokštelį, tačiau kažkodėl vos tik pajutę žmogų jame, žvėrys puola slėptis.

„Tyliai ramiai laukiant galima pamatyti besiganančius gyvūnus, bet jei didesnis būrys lankytojų susirenka – jie ir pabėga. Matyt, ne kartą žmonių buvo išgąsdinti. Kai mes su traktoriuku atvažiuojame šerti, nebijo – už 50-ies metrų sustoja, nors pirmais metais ir nuo prižiūrėtojų lėkdavo“, – svarsto girininkas.

Stebuklas – tyla

Vis dėlto J.Leika tvirtina neprarandantis vilties, kad netolimoje ateityje gyvūnai susidraugaus su lankytojais. „Kai įkurdinome danielius su muflonais, tikėjausi, kad po trejų ketverių metų važiuojant pro šalį jie išsirikiavę mūsų lauks. O jie vis dar nelaukia“, – pripažįsta suklydęs girininkas.

Miško lankytojams J.Leika įkūrė ir vaizdingą pažintinį „Girinio taką“, prieš porą metų apdovanotą Generalinės miškų urėdijos. Vis dėlto, anot girininko, pačios giliausios gamtos paslaptys atsiskleidžia neįtikėtinai paprastai.

Nepakartojamą ir nepamirštamą įspūdį palieka absoliuti tyla miške, kai nesušlama nei vienas medžio lapelis, negirdėti paukščių sparnų plazdenimo, nei stirnos užmintos šakelės trekštelėjimo.

„Eini per mišką ir staiga suvoki, kad girdi tik savo keliamus garsus. Sustoji ir įsivyrauja tokia nenusakoma tyla, kad net ausyse spengia“, – pasakoja J.Leika. Deja, šio reto gamtos stebuklo šiemet net ir girininkui neteko patirti.

Protingesnių nebūna

Nuo 1980-ųjų Krekenavos miškuose besidarbuojantis J.Leika juokauja, kad tokia girininkija jam „skirta nuo Dievo“. Mat dar septintajame dešimtmetyje Krekenava garsėjo prestižiniais medžioklės plotais, o prieš beveik trisdešimtį metų įrengus aptvarą pirmą kartą į šį kraštą buvo atvežti danieliai ir muflonai.

Gavus tokį palikimą, anot J.Leikos, nieko kito neliko, kaip tik rūpintis augintiniais ir tarpininkauti tarp gamtos ir žmonių. Per daugelį miške praleistų metų girininkas suvokė svarbiausią taisyklę: niekada nereikia manyti, kad esame protingesni už žvėris.

„Norint gyvūną perprasti, reikia daug įdirbio. Jis mato ir girdi geriau nei žmogus. Tai tik mums atrodo, kad galima likti žvėries nepastebėtam. Iš tiesų žmogus dar nespėja jo nė išvysti, kai pats atsiduria gyvūno dėmesio centre. Ne žmogus žvėrį apgauna, o šis leidžiasi būti pamatomas. Tą perpratus gamtoje galima daug pamatyti“, – aiškina J.Leika.

Girininkas juokauja, kad gamtą perprasti daug sunkiau nei pačią įnoringiausią ir paslaptingiausią dailiosios lyties atstovę. „Moteris labiau vienalypė, gamta kur kas įvairiapusiškesnė. Reikia būti meistru, kad ją suprastum“, – mano J.Leika.

Jo nuomone, girininkas per prievartą geras nebūna. Kad susidraugautum su mišku, vien pareigos ir noro neužtenka – miškininkui, kaip ir menininkui, dar reikia ir talento. Anot J.Leikos, kol žmogus nesupras, kad visuomenė gyvena pagal gamtos dėsniu, o ne atvirkščiai, harmonijos tarp jų nebus.

„Manantieji, kad yra galingesni už gamtą, blefuoja“, – įsitikinęs girininkas.

Atiduoda duoklę

Krekenavos miškuose dešimtmečius praleidęs J.Leika savęs kitame darbe neįsivaizduoja. Jam nėra valdiško darbo ir valdiško miško, girininkas neskaičiuoja darbo valandų ir už jį gaunamo atlyginimo. Tačiau J.Leika užsiėmimo, iš kurio valgo duoną, malonumu taip pat nedrįsta pavadinti.

„Nueiti į mišką tik dėl malonumo dabar nebėra laiko. Visada reikalai gena – ir žymim mišką, ir sodinam, ir daugybę visokių dalykų prižiūrim. Gaudyti brakonierius lieka kone laisvalaikiui. Kai tik pradėjau dirbti, girininkijos darbuotojų buvo penkis kartus daugiau, o pati girininkija keturis kartus mažesnė. Tada dar galėdavau nueiti į mišką pasivaikščioti“, – apie savo kasdienybę pasakoja J.Leika.

Girininkas tvirtina dirbantis ne sau ir netgi ne savo vaikams ar anūkams. Stokojančiųjų kantrybės ir laukiančių greito rezultato miškas nemyli. „Miškas auga vidutiniškai 80 metų, ąžuolas suauga per 150 metų, pušis, eglė – per daugiau nei šimtmetį. Dievo skirtas girininkas niekada negalvoja apie save, o apie tuos, kurių nebesuspės pažinti. Aš pasiimu tą, ką mums paliko proseneliai, atiduosiu duoklę palikęs tiems, kas gyvens po manęs“, – svarsto J.Leika.

Girininkas apgailestauja, kad visuomenė pamina svarbiausia gamtos dėsnį: ką nors imdamas privalai ir duoti. Ir klaidų miškas nedovanoja – nukirtus medį prisieis laukti dešimtmečius, kol jo vietoje sulapos kitas. J.Leika šmaikštauja, kad ir jį patį miškas perauklėjo.

„Kas mane pažįsta, žino, kad esu greit užsiplieskiantis žmogus. Mano tėvas sakydavo, kad gal ir gerai, kad buvo išvežtas į Sibirą – Lietuvoje per savo karštą būdą gal būtų nušautas. Turbūt iš jo ir paveldėjau tokį būdą, tik aplinka mane kiek keičia“, – svarsto girininkas.

Su didmiesčiais „nesusigyveno“

Miške dienų dienas leidžiantis J.Leika ramybės ir poilsio taip ieško jame. Girininkui širdis atsigauna su šeimyna savaitgalį ištrūkus į gamtą pakūrenti laužo, surinkti nevalyvų lankytojų paliktų šiukšlių. „Dažnai šeštadienį ryte aš dar nežinau, kur atsidursiu vidurdienį. Mūsų Lietuva tokia nedidelė, kad po poros valandų gali vaikščiotis ir po Dzūkijos, ir po Žemaitijos miškus“, – pasakoja Lietuvą skersai išilgai išmaišęs J.Leika. Kelionių magijos pakerėtas girininkas neaplankęs tik Šalčininkų.

Laisvą valandėlę miškui atiduodančiam girininkui svetimos didmiesčių siūlomos pramogos. J.Leika juokauja taip ir „nesusigyvenęs“ su didžiuliais prekybos centrais. „Tą „malonumą“ galėčiau bet kam perleisti. Jei būtina, pusvalandį minioje kaip nors iškęsčiau, bet ne ilgiau“, – prisipažįsta girininkas.

Vingiuotais ir duobėtais miškų keliukais mašina be jokio vargo nardantis pašnekovas, atsidūręs didmiesčio gatvėse, ne iš karto pripranta prie aplinkui zujančių automobilių.

Miškininkas per atsitiktinumą

Gyvenimo prasmę suradęs gamtoje J.Leika išduoda girininku tapęs kone atsitiktinai. Tiesiog dar 15-metis kaimo vaikas sutiko palydėti tokį pat prie miesto šurmulio nepratusį savo draugą į Kauno žemės ūkio akademiją. Draugas į išsvajotą miškininko specialybę taip ir neįstojo, o to nesitikėjęs J.Leika buvo priimtas.

„Visada norėjau važinėti traukiniais, dirbti geležinkelininku“, – išduoda girininkas. Traukiniais jaunuolis tikėjosi pasiekti tolimąją Kamčiatką. Šios svajonės J.Leika neatsisako iki šiol.

„Jei malūnsparniu nuskraidintų į tą laukinės gamtos pasaulį, galėčiau nors ir mėnesį be žmonių ten išbūti“, – mano pašnekovas. Jaunystėje pasisemti energijos J.Leika leisdavosi į kalnus. Pašnekovas tikina netikįs šamanais ir neieškantis gamtoje mistikos, tačiau turintis pripažinti, kad kartą pabuvojus kalnuose jų nesiilgėti neįmanoma.

„Girininko darbas ir mane supanti aplinka pripratino prie erdvės. Ji man būtina kaip oras. Kitaip gyventi nebemokėčiau“, – mano J.Leika.

Komentarai (20)