Be Žemės, Saulės sistemoje yra dar septynios planetos (kaip žinia, Plutonas dabar vadinamas nykštukine planeta), ir iš jų balandžio mėnesį bus galima stebėti šešias. Bene įdomiausia bus tiems, kurie dar niekada nėra matę Merkurijaus, nes nuo mėnesio vidurio prasidės geriausias 2009-aisiais metais vakarinis šios planetos matomumo periodas.

Pradėti ieškoti Merkurijaus galima maždaug nuo balandžio 13-os vakaro, tada jis bus 6° virš vakarų horizonto, Saulei tiek pat nusileidus žemiau jo. Nors Merkurijus žėrės beveik taip pat ryškiai, kaip Sirijus, greičiausiai dar prireiks žiūronų pagalbos. Tačiau atstumas tarp jo ir Saulės vis didės, ir dar po kelių dienų jau matysis nesunkiai ir be optinio prietaiso pagalbos. Balandžio 26-ają Merkurijus pasieks rytinę elongaciją – didžiausią kampinį atstumą nuo Saulės – ir leisis praėjus daugiau negu 2 valandoms po Saulės laidos. Tarsi to dar nebūtų gana, tiesiai virš Merkurijaus, pusantro laipsnio atstumu, kabės plonytis Mėnulio pjautuvas, kurio apšviesta disko dalis bus tik 4%. Bet net ir tai dar ne viskas!

Kai kiek labiau pritems, paaiškės, kad ši pora bus įsitaisius visai netoli vieno garsiausių padrikųjų spiečių – puikiai plika akimi matomo Sietyno (žymimu M45). Pastarasis bus dar pora laipsnių aukščiau – išties retas ir gražus reginys, juo labiau, kad pritemus puikiausiai matysis Mėnulio peleninė šviesa! Žinoma, jau kitą vakarą Mėnulis bus pabėgęs, o štai Merkurijus po truputėlį artės prie Sietyno ir arčiausiai jo bus paskutinįjį balandžio vakarą: tada juos teskirs apie pusantro laipsnio.

Pro teleskopą Merkurijus nėra įspūdingas: diskiukas mažas ir visada, Saulei nusileidus, taip pat būna arti laidos, todėl vaizdą labai įtakoja Žemės atmosfera. Tačiau galima nesunkiai stebėti jo fazės kaitą, panašiai kaip ir Veneros, tik pasikeitimai įvyksta kur kas greičiau. Štai mėnesio viduryje jo fazė bus apie trys ketvirtadaliai, o jau po šešių dienų, balandžio 21-ąją, bus apšviesta tik pusė jo disko. O štai Merkurijui priartėjus prie Sietyno, jau tesimatys vos ketvirtadaliu apšviestas pjautuvėlis. Net ir tada to pjautuvėlio dydis bus tik 9”, todėl geriausia bus naudoti apie 100x didinimą ar didesnį.

Saturnas balandžio mėnesį toliau iš lėto tęsia savo kelionę Liūto žvaigždynu, kaip ir anksčiau pralenkdamas visas Liūto žvaigždes, įskaitant Regulą, savo ryškumu. Jo žiedai dar truputėlį atsivers ir jau nebeatrodys vien tik kaip plonytė linija, tačiau kampas vis tiek bus labai nedidelis. Kaip žinia, aplink Saturną zuja visas spiečius palydovų, kurių kelis ryškiausius galima pamatyti pro nedidelį teleskopą, tad kiekvieną kartą ši dinaminė sistema atrodo vis kitaip. Mėnesio pradžioje labai tinkamas laikas pamatyti Japetą, kuris balandžio 2d. pasieks savo spindesio maksimumą ir atrodys kaip 10 ryškio žvaigždutė 10 minučių į vakarus nuo Saturno disko. Nuo šiol jis pradės artėti prie Saturno ir blankti. Pabandykite pasižymėti, iki kada pavyks stebėti šį palydovą.

Norint pamatyti kitas planetas reikės anksti keltis, nes jos pateka tik paryčiais. Štai Jupiteris mėnesio pradžioje teka kiek daugiau nei valandą prieš saulėtekį, tačiau dar stebėjimo sąlygos nepalankios, o ir gerės jos dar gana nenoriai, bet mėnesio pabaigoje apie penktą ryto Jupiteris jau bus 7° virš horizonto, tad jau galima bus pagalvot ir apie pirmuosius žvilgsnius pro teleskopą. Žinoma, jam esant tokiame aukštyje bus galima džiaugtis, jei pavyks įžiūrėti bent ekvatorines juostas. Tačiau galima jį sekti ir labiau prašvitus, ir netgi patekėjus Saulei – planetos ir net ryškiausios žvaigždės nesunkiai matomos teleskopu ir dieną.

Mėnesio pabaigoje Jupiteris pravers, mėginant susirasti Neptūną, mat šis bus tik per 2° į rytus nuo Jupiterio. Tiesa, Neptūnas bus 8 ryškio, todėl reikės bandyti, kol dar nebus visai prašvitę.

Kovo antroje pusėje Venera taip greitai dingo iš vakarinio dangaus, kad vis dar yra klausiančių, kada ir kur ją galima pamatyti. Atsakymas – dabar ją reikia gaudyti rytais, bet tai nebus lengva, nors ji ir yra labai ryški, mat netgi tekant Saulei ji bus dar nepakilus nė per 10°. Kiek lengviau bus balandžio 22-osios rytą, kai netoliese kartu patekės ir 10 procentų apšviestas Mėnulio delčios pjautuvas. Venera bus 6° ryčiau nuo jo. Jei pavyks pamatyti, ją taip pat puikiausiai galima bus sekti teleskopu ir įdienojus. Tiesą sakant, neturėtų kilti didelių problemų įžiūrėti Venerą ir plika akimi, svarbiausia tiksliai žinoti, kur ieškoti. Pro teleskopą Veneros pjautuvas storės ir mažės – atvirkščias procesas nei vakarinio matomumo pabaigoje; balandžio 1-ą apšviesta jos disko dalis bus tik 2 procentai, o 30-ą – jau visi 24%. Tuo pačiu kampinis dydis sumažės nuo 59” iki 40”.

Galiausiai, Marsas vis dar lieka tik pačių atkakliausių stebėtojų taikinys. Net ir paskutinį balandžio rytą jis tebus pakilęs per 3°, Saulei esant 3° žemiau horizonto. Tačiau esant neužstotam rytiniam horizontui ir turint kompiuterizuotą teleskopą, galima jį susirasti ir “pasižymėti varnelę” stebėtų objektų sąraše.

Uranas, nors ir bus truputuką aukščiau pakilęs, negu Marsas, liks praktiškai nematomas, kadangi jis yra gerokai silpnesnis ir tiesiog paskęs ryto žaroje.

Ar teko matyti Mėnulyje “kometą”? Jeigu ne, pabandykite susirasti Derlingumo jūroje esantį dvigubą Mesjė kraterį. Ši kraterių pora buvo pavadinta žymaus kometų medžiotojo garbei, kadangi į vakarus nuo jos matosi nusitęsę du šviesūs brūkšniai – visai kaip kometos uodegos. Išties, tai vienas keisčiausių Mėnulio darinių. Krateriai įdomūs visų pirma tuo, kad nuo susiformavimo išliko mažai tepakitę. Abu krateriai yra elipsės formos: rytinis krateris ištįsęs rytų-vakarų kryptimi, o vakarinis (dar vadinamas Mesjė A) – jai statmena. Tikrai keistas išsidėstymas. Manoma, kad šiuos kraterius išrausė labai žemu kampu į Mėnulio paviršių trenkęsis nedidelis asteroidas. Brūkšniai – “kometos” uodegos – turėtų neblogai matytis pirmą mėnesio savaitę, kol Saulė bus pakilusi aukštai virš Derlingumo jūros. Vėliau jie prapuls ir vėl pasirodys pačioje mėnesio pabaigoje. Patys krateriai yra nedidukai, apie 10km, tad juos tyrinėti geriausia su 100x ir daugiau didinimu.

Jei turite tik žiūronus ir atidžiau tokio dydžio kraterių tyrinėti negalite, pabandykite nukreipti žvilgsnį į Mėnulį balandžio 13-osios naktį. 2h40m iš už neapšviestos Mėnulio disko dalies staiga, tarsi paspaudus jungiklį, išnirs žvaigždė Skorpiono Pi, kurią Mėnulis bus ką tik uždengęs.

Na, o kaip su tikrom kometom? Deja, Lulino kometos geriausi laikai jau praeity. Mėnesio pradžioje kometa bus 9 ryškio, ir netruks nusilpti dar labiau, tad be teleskopo jos jau nepamatyt, o ir su juo reikės tiksliai žinoti kometos vietą ir pageidautinas tamsus dangus. Kažkada slinkusi dangaus skliautu taip greitai, kad judėjimą buvo galima užfiskuoti vos per pusvalandį, apie balandžio 20 d. kometa visiškai sustos ir pradės palengva judėti atgal. Tačiau tas judėjimas bus toks lėtas, kad per kelis mėnesius, kol jis vėl pakeis kryptį, ji iš Dvynių žvaigždyno niekur nepabėgs.

Pastaruosius porą mėnesių bent kiek aktyvesnių meteorų srautų nebuvo, o štai balandį jau galima bus planuoti Lyridų srauto stebėjimus. Tai nėra vienas aktyviausių srautų – piko metu idealiomis sąlygomis galima tikėtis iki 20 meteorų per valandą, tačiau šį kartą jų stebėti visiškai netrukdys Mėnulis. Srautas aktyvus nuo balandžio 16 iki 25 d., piką pasieks 22 d. vidurdienį, tad daugiausia meteorų bus šansų pamatyt tą pačią dieną prieš švintant.

Mėnesiui baigiantis, galbūt pavyks pamatyti ir pirmuosius Eta Akvaridų srauto meteorus, tačiau šis srautas maksimumą pasiekia gegužės pradžioje.

Dangų stebėti galite kartu su Astronomų mėgėjų klubu "Albireo"

Parengta pagal Astronomy Magazine, www.calsky.com ir Cartes du Ciel.

Komentarai (0)