Turintys seserį būna laimingesni

manau kad tai teisybe. Turiu broli ir musu seimoje santykiai tikrai nera geriausi.

na mano draugas tai nelabai laimingas kad turi sese sako ka man su ta s**a veikt nes pasnekesi nei paprikolinsi va jum tai zaibys kai bratkas turit

Taip, tai tiesa. Turiu irgi brolį, bet ir su juo ir aplamai šeimoje santykiai buvo kažkokie negyvi. Visada jaučiau kad man trūksta sesers. Matyt dabar tai sublimuojasi į savotišką bendravimą su draugėmis, nes kiekviena "pana" man yra ir dalimi sesuo. Gal net didesne dalimi.

Ar būtinai laimė (dabar)? Tarp brolių būna nuolatinė kova už valdžią, teisę spręsti ir pan. Gal seserys labiau sukalbamos? Mažiau kovoja dėl savojo "Aš"? --- Gal atidėta laimė saldesnė ir pastovesnė? Jei kovoju su kažkuo - mokausi ir tobulėju. Jei viskas (nuolat) gerai, gali susidaryti įspūdis, kad visada taip ir bus (nors tai tik iliuzija). Kas yra pastoviau gauta ar iškovota laimė? --- Dėl psichinės sveikatos. Nuolatinė nervinė įtampa gali padaryti daug žalos. Bet taip nutinka, ne dėl to, kad nėra seserų, bet dėl pačios visuomenės. Sumenkusi religinių bendruomenių ar nepelno (organizacijų) siekimo socialinė vertė atsimuša kitu galu pačiai visuomenei,- pastorėja psichinių/psichologinių problemų turinčių žmonių sluoksnis, kurie yra rizikos grupėje patekti į gatvę, psichiatrinę ar kalėjimą. Kur išeitys? Mokyti iš klaidų! Ir neišsigąsti, jei vyrai įgyja šiokio tokio moteriškumo (gal tai jų psichikos stabilumo garantas? ).

„Gal seserys labiau sukalbamos? Mažiau kovoja dėl savojo "Aš"?“ Būna visokių. Taikos ir laimės!

Su bratke nekokie reikalai ir man, bet zinau tokiu draugu, kurie yra to pacio amziaus broliai ir puikiai sutaria, zinoma, kiekvieni neisvengia kartais gincu

Pati esu sese savop broliams. Manau, kad nieko as seimoje "nerisu" ir pan, galbut toki sarysi lemia tai, kad mergaites daznai ilgiau namuose lieka/paveldi seimos namus [= yra pas ka grizt aplankyt]