Praėjus dvidešimt metų po Tiananmenio aikštės protestų, kas pasidarė su ta drąsa, kurią žmonės rodė bandydami išsikovoti demokratiją? Taip „New York Times“ klausė žurnalistas Nicholas D. Kristofas, tada protestus stebėjęs iš arti ir apie jų kruviną numalšinimą pranešęs pasauliui.

Jo nuomone, „vienas atsakymas yra tas, kad didžiuma tos energijos dabar nukreipta į pinigų darymą. Iš dalies dėl to, kad taip saugiau“.

Kitas atsakymas, kad daug kas „tais 1989-aisiais reikalavo ne tiek parlamentinės demokratijos, kiek geresnio gyvenimo – ir jie jo sulaukė. Komunistų partija puikiai pasireiškė tvarkydama Kinijos ūkį ir ekonomiškai pakėlė tų žmonių, kuriuos politiškai prispaudžia, gyvenimo kokybę”.

Ir nors „žmonės Pekine neturi teisės balsuoti, jų kūdikių mirtingumas 27-iais procentais mažesnis negu niujorkiečių. Aišku, ne viskas saldu – aplinkos padėtis katastrofiška, tarp kai kurių jaunų kinų plinta bjaurus nacionalizmas, ir net nepolitiškai nusiteikę kinai spyriojasi prieš korupciją ir interneto cenzūrą“.

Tačiau „kinų vaikai apskritai gauna geresnį išsilavinimą negu daugelis amerikietukų, o kai žmonės šviečiami ir kuriama vidurinė klasė, tai ugdomos politinio reiškimosi aspiracijos. Šiąja prasme Kinija žengia tuo pačiu keliu, kokiu ėjo Taivanas ir Pietų Korėja devintąjį dešimtmetį.

1986-aisiais jaunas, ambicingas Taivano pareigūnas man sakydavo, kad visavertė vakarietiška demokratija gal Taivano žmonėms nelabai ir tinka. Tačiau jis savo požiūrį pakeitė ir dabar yra šios salos demokratiškai išrinktas prezidentas“, - rašė „New York Times“ Nicholas D. Kristofas.

Beveik tą pačią nuomonę, kaip N. D. Kristofo, reiškė ir Stokholmo dienraštis „Dagens Nyheter“. Anot jo, „Kinija neperėjo politinių reformų proceso kaip daugelis kitų pasaulio valstybių, tačiau ji išsivystė į didžiulę ekonominę galybę su rekordiniu ūkio augimu. Režimui tai buvo įrodymas, kad studentų sąjūdžio sutriuškinimas buvo teisingas žingsnis.

Nuo tol kinų ekonominis stebuklas daug ką žavi tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Šis pakilimas galėjo neutralizuoti dalį nepasitenkinimo pačioje tautoje. Tačiau tuo pačiu pakilo ir lūkesčiai. Kuo labiau Kinija modernizuosis, tuo sunkiau joje bus išsilaikyti diktatūrai“.

Anot Bogotos Kolumbijoje dienraščio „Tiempo“, „kuomet kitos komunistinės valstybės įvedė staigų, dažnai chaotišką politinių reformų procesą, Kinijos išrežimas liko valdžioje, tačiau kartu liberalizavo ūkį. Paradoksas, jog šiandien po dvidešimt metų nebe tankai, bet dangoraižiai simbolizuoja naująją autoritarinę Kiniją“.

Cenzūros nepaliestas Honkongo dienraštis „Mingpao“ rašė, kad „Tiananmenio žudynės yra tarsi gilus griovys tarp komunistų ir liaudies. Kad išliktų valdžioje ir užsitikrintų liaudies paramą, valdantieji pagaliau turi šį mazgą išrišti.

Pirmas žingsnis galėtų būti humanitarinė pagalba. Žudynių aukų šeimoms turėtų būti atlyginta, ištremtiems disidentams – leista sugrįžti į Kiniją. Laikas visiškam išsiaiškinimui ir visai teisybei dar neatėjęs, tačiau liaudis turi bent truputį pajusti valdžios sąžiningumo“.

Pasak Varšuvos dienraščio „Rzeczpospolita“, „Pekino vadovybei pavyko sėkmingai perrašyti istoriją. Tačiau tai nereiškia, kad šita smegenų išplovimo padėtis laikysis amžinai. Labai gali būti, kad tiesa apie Tiananmenį kada nors išlįs į dienos šviesą ir užims garbingą vietą kinų visuomenės kolektyvinėje sąmonėje“.

Pesimistiškiau atsiliepė Vienos dienraštis „Standard“. Anot jo, „Kinijos vadovybė 1989 m. studentų maištą, jų šauksmą už demokratiją ir politinį pabudimą pavertė metams bėgant į galutinį smūgį prieš mąstymo laisvę, į vartotojų šėlsmą pirkti mašiną, o ne eiti balsuoti, steigti verslo įmones, o ne politines partijas.

Socialistiškai apvilktas kapitalizmas funkcionuoja – tačiau kokia kaina? Ogi nihilizmo, cinizmo savo pačių politinės bendruomenės atžvilgiu ir polinkio vidinius visuomenės konfliktus spręsti nacionalizmo protrūkiais”.

Pasak Belgrado dienraščio „Danas“, „panašiai kaip Hamletas, savo gyvenimo kelio pabaigoje konstatavęs, kad jam liko tik tylėjimas, taip ir kinai mėgina dideliu tylėjimu įveikti kaltinamąjį kruvinų žudynių Tiananmenio aikštėje prisiminimą.

Net ir du dešimtmečius po studentų protesto komunistų režimas draudžia bet kokias apie tai diskusijas, vildamasis, kad įsakytoji amnezija pavirs visuotiniu pamiršimu. Tačiau tikrovė kitokia. Juo stipriau komunistų valdovai spaudžia, tuo giliau atminimas įsisunkia”.

Kotbuso dienraštis „Lausitzer Rundschau“ pavadino Kinijos vadovus „plėšrių kapitalistų ir valstybės saugumiečių mišiniu” ir prognozavo, kad nors „iš komunistų partijos iškilusiai funkcionierių grietinėlei“ dabar ir sekasi, „ilgainiui taip valdyti šios milžiniškos valstybės nevus galima.

Taip yra dėl to, kad veiksmingai, kompetentingai, moderniai visuomenei, kuri nori tarptautinės konkurencijos sąlygomis išsilaikyti, reikia atvirumo ir skaidrumo“.

Tačiau Liubeko dienraštis „Lübecker Nachrichten“ nemato visiškai jokių vilties ženklų, nes „kruvinieji įvykiai yra tabu. Kinijos jaunimui Tiananmenio žudynės nieko nereiškia. Požiūris, kad per sustiprintą prekybą su Pekinu prasidės pokyčiai, pasirodė iliuzinis. [...]

Net ir praėjusių metų olimpinės žaidynės, kurias Vakarų sporto funkcionieriai neatsakingai liaupsino kaip proveržį liberalizavimo link, nieko nepaveikė“.

Nemažiau pesimistiškame straipsnyje „Pekino mėgstamiausieji kapitalistai“ dienraščio „Washington Post“ bendradarbis Haroldas Meyersonas rašė, jog „Marksas burnojo prieš „valstiečių buities debiliškumą“, minty turėdamas jų izoliaciją ir socialinės diferenciacijos stoką, tačiau lygiai prieš 20 metų Kinijos komunistų partija kaip tik tokiu „debiliškumu“ ir rėmėsi tam, kad išsilaikytų valdžioje.

Sykį Den Siaopinui nutarus jėga numalšinti Tiananmenio aikštės demonstrantus, komunistų vadovams kilo problema surasti kariuomenės dalinių, kurie nesibaidytų šaudyti į beginklius studentus.

Deno Siaopino pakalikai tokių karių ieškojo, bet nesurado miestuose, nes miesto kariai buvo per daug pagadinti sąlyčio su būtent tokios rūšies žmonėmis, kuriuos reikėjo malšinti.

Kariniai daliniai, įriedėję prieš 20 metų į Pekiną, buvo daugiausia sukomplektuoti iš valstiečių, geografiškai ir idėjiškai izoliuotų nuo to liberalizmo, kuris jau skleidėsi Kinijos miestuose“.

Būtent šitie kaimiečiai ir šaudė į Kinijos demokratizavimo reikalaujančius beginklius studentus.

Dabar, po dviejų dešimtmečių, komunistų partija tapo miestiečių ir profesionalų draugu. Tai „socioekomiškai tokie patys žmonės, kuriuos naikino Tiananmenio aikštėje. Mainais iš jų prašo tik to, kad nesiektų aktyviai kokių nors demokratinių teisių. Savo ruožtu šimtai milijonų, besinaudojančių naująja Kinijos gerove, su tuo sutinka.

Tačiau provincijoje, kur irgi gyvena šimtai milijonų, kiniškojo ūkio stebuklo vaisių kur kas sunkiau pastebėti. Daugelį kaimo žmonių, kaip ir šimtmečius anksčiau, slegia dideli gyvenimo vargai. Kai kurių Kinijos ekspertų nuomone, miestiečiai nereikalauja daugiau teisių todėl, jog bijo, kad demokratinėje Kinijoje jie surinktų mažiau balsų už valstiečius, kurie pareikalautų daug teisingesnio valstybės turtų padalijimo“.

Pasak žurnalisto H. Meyersono, Kinijos komunistai gerai sutaria su Amerikos kapitalistais, kurie perkelia savo gamyklas iš Jungtinių Valstijų į Kiniją, kad pasinaudotų gerokai pigesne kinų darbo jėga.

Tuo Amerikos kapitalistai „mažina mūsų vidurinę klasę ir didina jų“, bet vis tiek visus darbininkus išnaudoja, jiems per mažai mokėdami ir negerbdami jų teisių, todėl „Pekino skerdikai ir negalėjo rasti sau priimtinesnių kapitalistų“, kaip amerikiečius, - baigė savo straipsnį „Washington Posto“ bendradarbis Haroldas Meyersonas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Mykolas Drunga

Komentarai (7)