Tiranozauras Rex vengdavo lygiaverčių priešininkų? (3)
Ankstesnių analizių duomenimis, Tyrannosaurus Rex giminės medyje yra vištų, o nauja studija užsimena, kad gigantiškas plėšrūnas galėjo būti ir bailus it viščiukas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrėjai siūlo aiškinimą, jog užuot rinkęsis savo dydžio dinozaurus, tiranozauras buvo mažylių žudikas, kuris mėgo beginklę auką praryti su visais kaulais, rašo „LiveScience“.
„Tokie gyvūnai kaip tiranozauras dažnai įsivaizduojami kaip idealios žudymo mašinos, galinčios neįtikėtinai stipriai kąsti ir įveikti didžiausią įmanomą auką“, – sako tyrėjas Oliveris Rauhutas, paleontologas iš Ludwigo Maximiliano universiteto Miunchene, Vokietijoje.
Tačiau, nors dinozaurų eros metu tokių mėsėdžių buvo daugybė, fosilijose aptinkama stebinančiai nedaug įkandimų pėdsakų. Dar daugiau, daugelio sužeidimų ir įkandimų pavyzdžių analizė sufleruoja, jog jie dažniausiai buvo atsitiktiniai.
Anot O. Rauhuto, tame nedideliame kiekyje fosiliųjų, kuriose randama plėšrūnų atakų prieš didelius žolėdžius pėdsakų, „pasakojama nesėkmės istorija – arba auka paspruko, arba žuvo tiek auka, tiek plėšrūnas“.
Tokie pastebėjimai sufleruoja, kad nors tiranozaurų ir didesnių aukų susidūrimai vykdavo, jie greičiau buvo išimtis, o ne taisyklė.
„Mes nesakome, kad tarp dinozaurų niekada neįvykdavo kruvini susidūrimai. Nenoriu menkinti. Tačiau turime rimtai pažvelgti į tai, kas buvo įprasta, ir tarp tokių įprastinių dalykų greičiausiai nebuvo tiranozauro, besivejančio 8 tonų triceratopsą su metro ilgio ragais, kad perkąstų jį per pusę“, – aiškina Davidas Hone`as, paleontologas iš Pekino.
Jis bei O. Rauhutas aiškina, jog vietoje tokių medžioklių terapodai buvo įpratę maitintis daugiausia jaunikliais, kuriuos prarydavo su visais kaulais, o tai esą paaiškintų, kodėl fosilijų su dantų žymėmis randama retai.
„Priešingai nei jų suaugę ir gerai apsiginklavę giminaičiai, jauni gyvūnai plėšrūnams nekėlė jokio pavojaus, o jų kaulai į terapodų racioną pridėdavo svarbių mineralų“, – nurodo O. Rauhutas.
Faktas, kad dideli terapodai ėdė kaulus, yra užtikrintas. Fosilizuotame mėšle dažnai aptinkama kaulų skeveldrų. Kaip tolesnius savo idėjos įrodymus, tyrėjai nurodo ankstesnius duomenis, jog aptiktų dinozaurų lizdų liekanos „rodo, kad juose būdavo daug kiaušinių, o tai reiškia – ir daug jauniklių“.
„Tačiau tai neatsispindi kitose fosilijose – jaunų dinozaurų liekanos yra stebėtinai retos, galbūt todėl, kad daugelį jų suėdė plėšrūnai“, – teigia O. Rauhutas.
„Net ir dabartiniai plėšrūnai mieliau renkasi senus, sergančius gyvūnus ar nepatyriusius jauniklius. Juos lengva įveikti ir persekiotojui kyla gerokai mažesnis pavojus susižeisti. Tokia pati strategija turbūt galiojo ir dinozaurams“, – sakė D. Hone`as.
„Atrodytų savaime suprantama sakyti, jog dinozaurai buvo tokie, kaip ir kiti plėšrūnai, tačiau tai beveik niekada nebuvo minėta“, – pridūrė jis.
Egzistuoja ir kiti aiškinimai, kodėl tiek mažai jaunų dinozaurų fosilijų. Pavyzdžiui, manoma, kad jauni kaulai tiesiog prasčiau pakėlė aplinkos sąlygas.
