„Nė vienas arabas dar nenuskrido į Mėnulį ir net neparodė mažiausio noro tai padaryti“. Taip savaitrašyje „Al Ahram Weekly“ teigia Abdelas-Moneimas Saidas. Jei tai tiesa, tai kodėl taip yra? Ieškodamas atsakymo, jis išplėtojo teoriją apie tai, kaip arabai mąsto.

Šis klausimas įdomus ne tik arabams, bet ir vakariečiams.

„Kaip kiekviena teorija, manoji remiasi hipotezėmis, kurias galima visiškai arba dalinai patvirtinti, ar paneigti. Aš argumentuočiau, jog arabai nepasiekė Mėnulio ir niekada jo nepasieks dėl to, kad jų mąstymą iš esmės valdo desperatiškas troškimas būti absoliučiai tikriems, tuo metu mokslo užmojis gimsta iš abejonės.

Mokslas kyla iš suvokimo, jog mūsų gyvenimo supratimas yra skylėtas. Užpildyti šią tuštumą tyrinėjant tai, kas nepažįstama, ir pralaužiant žinomų dalykų ribas, sudaro mokslinės dvasios kvintesenciją.

Arabai ieško Absoliuto. Tie, kurie bando pasiekti Mėnulį, užčiuopia sąlygiškumą. Arabams tiesa yra amžina ir nekintanti, tiems kitiems – ji dinamiška, nuolatos keičiasi, nestovi vietoje. Arabų satelitiniuose kanaluose be paliovos šnekama apie konstantas. Užsienio kanalai skleidžia pasaulėžiūrą, kupiną kintamųjų.

Prisiminkime Osamą Bin Ladeną, Aymaną El-Zawahri, įvairiausias islamistų grupes. Pagalvokime apie arabų nacionalistus, naserininkus, batistus ir įvairiausias arabų kairiųjų pakraipas. Savimi pasitikintis jų įsitikinimas, kad tik jiems vieniems pasaulyje pasisekė tapti tiesos savininkais, yra toks akivaizdus, kad jį beveik galima užčiuopti pirštais“, – rašo Kaire leidžiamame arabų savaitraštyje Abdelas-Moneimas Saidas.

„New York Times`o“ apžvalgininkas Thomas L. Friedmanas šiuo metu lankosi Artimuosiuose Rytuose ir iš Ramalos Vakarų Krante pats nustebęs rugpjūčio 6-ąją pateikė straipsnį „Žali daigai Palestinoje“. Suprask, Palestinoje pamatysi tai, ko kitur arabų pasaulyje nė su žiburiu nerasi.

Žurnalistas pradeda prisimindamas Jungtinių Tautų 2002-aisiais išleistą Arabų žmogiškosios plėtros ataskaitą, kurioje nevyniojant į vatą aprašyti visi laisvės, moterų įgalinimo ir žinių kaupimo trūkumai, atsakingi už arabų pasaulio atsilikimą. Ataskaita paremta susimąstyti verčiančiais faktais.

Pvz., viena Graikija kasmet išversdavo penkis kartus daugiau knygų iš anglų kalbos į graikų kalbą negu visas arabų pasaulis jų išversdavo iš anglų kalbos į arabų kalbą. Vienos Ispanijos bendras vidaus produktas didesnis negu visų 22 arabų valstybių BVP kartu sudėjus. Net 65 milijonai suaugusių arabų beraščiai. Tai nerimą keliantis vaizdas, drąsiai nutapytas pačių arabų šviesuolių.

Pasirodęs netrukus po 2002-ųjų rugsėjo 11-osios, šis pranešimas atrodė tarsi diagnozuotų visą arabų pasaulį apnikusią piktvaldystę, sukuriančią apmaudingų, darbo neturinčių jaunuolių, greitai pakimbančių ant ekstremistų meškerės, rezervą.

Na, gera naujiena ta, kad praėjusią savaitę Jungtinės Tautos kartu su nauja arabų mokslininkų komanda paskelbė naują Arabų žmogiškosios plėtros ataskaitą. Bloga naujiena ta, kad padėtis dar pablogėjo ir daugelis arabų vyriausybių nenori nieko apie tai girdėti.

Šią 2009 m. ataskaitą paskatino noras sužinoti, kodėl barjerai žmogiškųjų išteklių plėtrai arabų pasaulyje „pasirodė tokie nepajudinami“ . Apie šimtą prie šios ataskaitos prisidėjusių arabų šviesuolių priėjo išvados, kad per daug arabų piliečių dar ir šiandien stokoja „žmogiškojo saugumo, to materialinio ir moralinio pagrindo, kuris laiduoja saugų gyvenimą, pragyvenimą ir pakankamą gyvenimo kokybę daugumai“.

Asmeninio saugumo – ekonominio, politinio ir socialinio – pojūtis „yra būtina žmogiškojo vystymosi prielaida, o dažnas jo trūkumas arabų kraštuose sustabdė jų pažangą“. Autoriai pažymi ir tai, jog „nepaisant didelių pinigų iš naftos (o gal ir dėl jų), aiškiai trūksta investavimo į mokslinius tyrimus, plėtrą, žinių industrijas ir inovacijas“.

Žurnalistas T. L. Friedmanas rašo, kad „visa ši ataskaita būtų palikusi mane nevilties būsenoje, jeigu nebūčiau nuvykęs į Ramalą, palestiniečių valdžios Vakarų krante sostinę, ir ten radęs dėl ko džiaugtis. Aš nejuokauju“.

Jis paaiškina, kad „palestiniečių ministras pirmininkas, Salamas Fayyadas, buvęs Tarptautinio valiutos fondo ekonomistas, išbando pačią įdomiausią bet kada arabų valdymo srityje pasiūlytą idėją. Aš ją vadinu „fajadizmu“.

Fajadizmas pagrįstas paprasta, bet žymiai per retai prisimenama idėja, jog arabų vadovo teisėtumas turi remtis ne šūkiais, ne žydų atmetimu, ne asmenybės kultais, ne saugumo tarnybomis, o skaidrios ir atskaitingos administracijos parūpinimu bei paslaugų žmonėms teikimu.

S. Fayyadas, buvęs finansų ministras, tapo ministru pirmininku po to, kai grupė „Hamas“ perėmė valdžią Gazoje 2007 m. birželį. Jis skirtingas nuo visų kitų šiandieninių arabų lyderių. Nors jis ugningas palestiniečių nacionalistas, jo visa strategija remiasi tokiu principu, kad kuo daugiau sukursime kokybiškų institucijų – finansų, policijos, socialinių paslaugų – tuo greičiau įtvirtinsime savo teisę į nepriklausomybę.

Čia aš matau iššūkį „arafatizmui“, kuris pirmiausia akcentavo palestiniečių teises, o paskui valstybės institucijas, bet iš tiesų neužtikrino nei vienų, nei kitų.

Padėtis iš tiesų gerėja Vakarų Krante. Tai dėl fajadizmo, pagerėjusio palestiniečių saugumo ir kontrolės punktų iš Izraelio pusės sumažinimo. [...] Pasak TVF, Vakarų Kranto ekonomika šiemet turėtų paaugti 7 procentais“.

S. Fayyadas, gerai žinomas dėl savo nepaperkamumo, teigia, kad jo politika tokia: „sakau žmonėms, kas aš esu, ko noriu, ką ketinu daryti, ir tada tą ir padarau“. Tokiu metu, kai visos didžiosios ideologijos arabus apvylė, S. Fayyadas sako norįs valdžios, „pagrįstos konkrečiais pasiekimais“.

Žurnalistas T. L. Friedmanas rašo, kad tai kažkas naujo, ir jeigu fajadizmas suveiktų, tai gal šioje pasaulio dalyje „prasidėtų nauja mada, kuri labiausiai prisidėtų prie arabų žmogiškojo saugumo didinimo — būtent, gera, atsakinga ir atskaitinga valdžia”.

To ne tik arabams, bet ir lietuviams visada reikėjo.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Mykolas Drunga

Komentarai (57)